Gali būti, kad stebėdami už 12 tūkst. šviesmečių esančią Jupiterio dydžio planetą, astronomai išvydo Žemės likimą.
VISATA Kai žvaigždei pritrūksta degalų, ji išsiplečia iki milijoną kartų didesnio dydžio ir praryja visus netoliese esančius objektus, įskaitant ir planetas.
Astronomai jau anksčiau yra pastebėję, kad žvaigždės prieš mirdamos praryja šalia esančias planetas, tačiau niekada nebuvo užfiksuotas pats planetos prarijimo momentas.
Harvardo universiteto, Masačusetso technologijos instituto ir Kalifornijos technologijos instituto mokslininkai pirmą kartą pastebėjo ypatingą šviesos pliūpsnį tuo metu, kai Jupiterio dydžio planeta buvo praryta šalia jos esančios žvaigždės.
Atrodo, kad planetos žūtis įvyko mūsų galaktikoje, maždaug už 12 tūkst. šviesmečių nuo Žemės, netoli Erelio žvaigždyno. Astronomai pastebėjo, kad viena žvaigždė staiga pradėjo keistai elgtis.
„Vieną naktį netikėtai pastebėjau žvaigždę, kuri per savaitę pašviesėjo 100 kartų, – pranešime spaudai pasakojo pagrindinis tyrėjas Kishaley De. – Tai nebuvo panašu į jokią kitą mano gyvenime matytą žvaigždę.“
Pirmiausia mokslininkai manė, kad stebi sunkios ir mažos senos žvaigždės – baltosios nykštukės – sprogimą. Atrodė, kad ši žvaigždė iš gretimos žvaigždės dviguboje žvaigždžių sistemoje siurbia dujas ir kitą medžiagą, tačiau atidžiau patikrinus galingu teleskopu „Keck II“, esančiu vulkaninėje Mauna Kėjos saloje Havajuose, ši teorija buvo atmesta. Astronomai nerado nei vandenilio, nei helio, kurių paprastai būna, kai viena žvaigždė pradeda siurbti kitą žvaigždę.
Surinkę infraraudonųjų spindulių duomenis iš kosminio teleskopo „NEOWISE“, mokslininkai atskleidė, kad po didelio šilto šviesos blyksnio sekė ilgas periodas, per kurį žvaigždė į Visatą išmetė šaltesnės medžiagos.
Tokį derinį mokslininkai galėjo interpretuoti tik kaip senstančios žvaigždės plėtimąsi. Kai jos paviršius pasiekė planetą nelaimėlę, ši įsitraukė į mėnesio trukmės destruktyvų šokį su žvaigžde.
Vienas ypač įdomių atradimo aspektų yra tas, kad stebėdami šį reiškinį galime išvysti ir galimą Žemės likimą. Po 5 mlrd. metų Saulė sudegs ir praris vidines savo sistemos planetas. „Stebime Žemės ateitį, – sako pagrindinis tyrėjas K. De. – Jei kita už 10 tūkst. šviesmečių esanti civilizacija stebėtų, kaip Saulė praryja Žemę, ji staiga pamatytų, kaip Saulė, atsikratydama medžiagos, tampa šviesesnė, o vėliau aplink save suformuoja dulkes ir vėl tampa tokia, kokia buvo.“
Comments are closed.