Jau ankstyviausiose Mesopotamijos bendruomenėse Artimuosiuose Rytuose intymūs partneriai, draugai ir šeimos nariai bučiavosi. Vis dėlto bučiniai turi ir neigiamą šalutinį poveikį.
Mokslininkai manė, kad pirmiausia žmonės pradėjo bučiuotis Pietų Azijoje maždaug prieš 3,5 tūkst. metų.
Vis dėlto rašytiniai šaltiniai atskleidžia, kad jau prieš 4,5 tūkst. metų Artimuosiuose Rytuose užsiimdami seksu žmonės bučiavo vienas kitam į lūpas. Kitaip tariant, bent 1 tūkst. metų anksčiau, nei buvo manyta iki šiol.
Tokią išvadą padarė Kopenhagos, Oksfordo ir Olborgo universitetų mokslininkai. Jie atidžiai išnagrinėjo senąsias molio lenteles iš senovės Mesopotamijos ir rado aiškių įrodymų, kad bučiavimasis senovėje buvo laikomas žmogiškojo intymumo, draugystės ir šeimos santykių dalimi.
„Taigi, bučiavimasis neturėtų būti laikomas papročiu, atsiradusiu viename regione ir iš ten išplitusiu kitur“, – aiškina Kopenhagos universiteto medicinos istorijos Mesopotamijoje ekspertas Troelsas Pankas Arbøllas.
Mūsų artimiausių giminaičių – šimpanzių ir nykštukinių šimpanzių – tyrimai parodė, kad jos taip pat bučiuojasi. Pasak mokslininkų, tai rodo, kad bučiavimasis yra „įprastas žmogaus elgesys“.
Bučiniai turėjo įtakos ne tik žmonių socialiniams ir seksualiniams santykiams. Tikėtina, kad tokia meilės praktika netyčia prisidėjo ir prie virusų bei bakterijų plitimo.
Comments are closed.