Supermasyvi juodoji skylė, kurios dydis atitinka 20 mln. Saulių, sprunka iš savo gimtosios galaktikos ir po savęs palieka žvaigždžių pėdsaką.
VISATA Ar juodosios skylės gali palikti savo gimtąsias galaktikas? Paaiškėjo, kad gali. Astronomai ką tik aptiko vieną tokią bėglę – dideliu greičiu iš savo galaktikos sprunkančią supermasyvią juodąją skylę.
Jau prieš daugiau nei 50 metų astrofizikai numanė, kad Visatoje egzistuoja juodosios skylės, paliekančios savo galaktikas, tačiau iki dabar tokio reginio niekas nebuvo matęs. Tad naujasis atradimas ne tik yra savaime žavus reiškinys, bet ir patvirtina prieš kelis dešimtmečius kilusius astronomų įtarimus.
Šis atradimas priklauso Jeilio universiteto (JAV) mokslininkų komandai. Hubble’io kosminiu teleskopu jie tyrinėjo nykštukinę galaktiką RCP 28, esančią maždaug už 7,5 mlrd. šviesmečių nuo Žemės. Jie aptiko paslaptingą ryškią šviesos juostą ir įtarė, kad tai gali būti supermasyvi juodoji skylė, paprastai esanti galaktikos centre.
Norėdami atidžiau išnagrinėti aptiktą reginį, jie pasinaudojo Havajuose esančiu Kecko teleskopu. Jis padėjo nustatyti, kad juosta siekia daugiau nei 200 tūkst. šviesmečių ir yra dvigubai ilgesnė už Paukščių Taką. Astronomai mano, kad juostą sudaro suslėgtosios dujos, iš kurių aktyviai formuojasi žvaigždės.
Juostą suformavo supermasyvi juodoji skylė, kurios tankis, astronomų skaičiavimu, yra maždaug 20 mln. kartų didesnis už Saulės. Ji savo gimtąją galaktiką palieka maždaug 5,6 mln. km/val. greičiu, daugiau nei 4 500 kartų didesniu už garso greitį. Be to, mokslininkai pastebėjo, kad vienas juostos galas nukreiptas į galaktikos centrą, kur paprastai ir būna supermasyvios juodosios skylės.
Iš pradžių astronomai buvo nusiteikę skeptiškai, nes supermasyvios juodosios skylės dažnai išspjauna reliatyvistinių čiurkšlių ar spindulių, labai panašių į naujai atrastą šviesos juostą.
Paprastai reliatyvistinės čiurkšlės toldamos nuo pradinio taško silpnėja, tačiau šiuo atveju supermasyvios juodosios skylės uodega toldama nuo galaktikos ryškėja. Be to, reliatyvistinės čiurkšlės platėja, o aptiktos juodosios skylės juosta išlieka tiesi.
Atrodo, kad tai yra paklydusi juodoji skylė, po kurios susiformuoja naujos žvaigždės.
Mokslininkams kilo klausimas, kaip juodoji skylė galėjo ištrūkti iš savo galaktikos. Remiantis jų teorija, labiausiai tikėtina, kad ji buvo išmesta iš savo galaktikos, tarsi būtų paleista iš timpos. Taip gali atsitikti, jei trys vienodos gravitacijos masyvios juodosios skylės pradeda sąveikauti tarpusavyje. Ilgainiui dvi juodosios skylės pradeda skrieti viena aplink kitą, o trečioji labai dideliu greičiu išsviedžiama iš šio šokio.
Astronomai tikisi rasti ir kitų iš savo galaktikų sprunkančių supermasyvių juodųjų skylių, kad sužinotų, kaip plačiai paplitęs šis reiškinys.
Comments are closed.