Gyvam organizmui evoliucionuojant kūno dalys tobulėja, prisitaiko prie aplinkos, o kartais išsivysto nauji ar išnyksta nereikalingi organai. Šiuo metu žmogaus evoliucija progresuoja greičiau nei bet kada anksčiau.
Evoliuciją skatina konkurencija dėl išlikimo. Šią mintį pirmasis 1859 m. išsakė legendinis britų gamtininkas Charlesas Darwinas. Jo idėjomis remiamasi ir šiais laikais. Tačiau šiuolaikinėje gerovės visuomenėje žmonėms nebereikia konkuruoti fiziniais pranašumais, kad išgyventų. Atrodytų, mūsų biologinė evoliucija turėtų sustoti ir toliau turėtume tobulėti tik kultūros bei technologijų atžvilgiu. Tačiau iš tiesų yra atvirkščiai.
Antropologas Johnas Hawksas iš Viskonsino-Madisono universiteto JAV, kaip ir daugelis kitų mokslininkų, teigia, kad žmogaus biologinė evoliucija šiandien yra 100 kartų spartesnė nei prieš maždaug 4 mln. metų, kai pradėjome vaikščioti ant dviejų kojų.
Natūralioji atranka paspartėjo
2007 m. J. Hawksas atliko labai skirtingų Nigerijos, JAV, Europos, Japonijos ir Kinijos gyventojų grupių genetinę analizę. Visi jie per pastaruosius 200 000 metų išsivystė iš vieno bendro protėvio. Todėl J. Hawksas galėjo palyginti genetinius populiacijų skirtumus ir nustatyti, kada įvyko pokyčiai.
Pavyzdžiui, už laktozės virškinimą atsakingas genas turi daugybę skirtingai mutavusių versijų. Vadinasi, šis genas neturėjo pereiti intensyvios natūraliosios atrankos, t. y. blogos mutacijos neišnyko tam, kad paskatintų atsirasti tobulesnę mutaciją.
J. Hawkso rezultatai parodė, kad žmogaus genų variacijos vis sparčiau keitėsi artėjant paskutiniam ledynmečiui, o vėliau kaita smarkiai sulėtėjo. Tai nutiko, kai prieš 5000–6000 metų pradėjome auginti pasėlius.
Kita vertus, per tą patį laikotarpį natūrali žmogaus evoliucija paspartėjo. Ypač per pastaruosius kelis tūkstančius metų. Pasak J. Hawkso, tokią raidą paskatino ūkininkavimas. Pradėjus auginti galvijus, žmogaus organizmas turėjo prisitaikyti, kad galėtų virškinti pieną. Be to, žmonės ėmė burtis į mažas bendruomenes. Taip padidėjo rizika užsikrėsti įvairiomis ligomis ir dėl natūraliosios atrankos vystėsi atsparumas joms.
Ypatingas žmonių genas
Mutacijos yra retas reiškinys. Tikimybė, jog per vieno žmogaus gyvenimą įvyks konkretaus geno mutacija, lygi santykiui 1: 100 000. Tikimybė, kad mutacija bus naudinga, yra dar daug kartų mažesnė. Taigi, mažoje populiacijoje evoliucija vyksta labai lėtai.
Tačiau gyventojų skaičiui išaugus iki 7,5 mlrd. padidėjo ir naudingų mutacijų tikimybė. Manoma, kad sparčiausiai keitėsi žmonių turimas genas HAR1. Jis atlieka svarbų vaidmenį smegenims vystantis esminėje embriono stadijoje. Tai vienas iš genų, skiriančių mus nuo kitų gyvūnų. Žmogaus DNR paprastai atitinka 98 % šimpanzės DNR, tačiau genas HAR1 vystėsi taip sparčiai, kad dabar jis atitinka tik 85 % šimpanzės geno versijos.
Mokslininkai išsiaiškino, kad visi gyvūnai turi beveik identišką geną HAR1 ir tik dvi mutacijos skiria šio geno versijas, būdingas naminiams paukščiams ir šimpanzėms. Per pastaruosius 300 mln. metų abi šios gyvūnų grupės evoliucionavo visiškai nepriklausomai, HAR1 per šį laikotarpį beveik visai nepasikeitė. Geno raida praktiškai sustojo. Tačiau, prieš 5 mln. metų žmonėms atsiskyrus nuo beždžionių, mūsų turimo geno evoliucija pradėjo smarkiai spartėti. Šiuo metu žmonių HAR1 geno versiją nuo šimpanzių skiria 18 mutacijų.
Mokslininkai teigia, kad ypatinga žmonių HAR1 versija turėjo įtakos mūsų smegenų raidai, nes per visą žmogaus evoliuciją būtent smegenys pasikeitė labiausiai. Nors smegenys ir toliau vystosi, tai nereiškia, jog jos didėja. Tiesą sakant, jos traukiasi.
Mažesnės smegenys mąsto greičiau
Per pastaruosius 10 000 metų žmogaus smegenų tūris sumažėjo maždaug 15 %. Daugelis mokslininkų mano, jog ši tendencija tęsis ir toliau. Pasak jų, per kelis tūkstančius metų abu smegenų pusrutuliai neteks tiek tūrio, kiek užima teniso kamuoliukas. Iki šiol mažesnės smegenys nepadarė mūsų kvailesnių. Veikiau tapome protingesni. Smegenims sumažėjus, nerviniai signalai nebeturi būti tokie greiti, todėl mūsų mąstymas tampa greitesnis.
Nykimo tendencija tuo nesibaigia. Mažasis kojos pirštas ateityje visai išnyks. Pirmykščiai žmonės kojomis sugriebdavo daiktus. Dabar kojų pirštai tokios funkcijos nebeatlieka, o mažasis kojos pirštelis visiškai niekam nebereikalingas. Evoliucija nenaudojamą kūno dalį turėtų panaikinti.
Tas pats pasakytina ir apie protinius dantis – jie ne tik nenaudingi, sunkiai prižiūrimi, bet ir daro žalą šalia esantiems. Todėl greitai paplito mutacijos, dėl kurių šie erzinantys dantys tampa mažesni ar išvis nesusiformuoja. Dabar net 10–45 % žmonių gimsta be vieno ar kelių protinių dantų.
Nors dėl natūralios evoliucijos pamažu nyksta mažasis kojos pirštas, protiniai dantys ar apendicitas, yra kūno dalių, kurios skinasi sau kelią. Pavyzdžiui, tam tikra dilbyje esanti kraujagyslė. Ji susiformuoja pirmosiomis embriono savaitėmis ir aprūpina krauju besivystančias kūdikio rankas. Praėjus aštuonioms savaitėms kraujagyslė tampa nebereikalinga, todėl pradeda nykti. Tačiau kai kurie suaugę žmonės ją tebeturi. 2020 m. australų atliktas tyrimas parodė, jog XIX a. šią kraujagyslę turėjo apie 10 %, o dabar – apie 30 % žmonių.
Vykstant natūraliajai atrankai, genai mutavo taip, kad minėta kraujagyslė neišnyktų. Genų raida buvo tokia sparti, kad per mažiau nei 200 metų žmonių, turinčių išlikusią kraujagyslę, padaugėjo tris kartus. Vadinasi, tokia mutacija turėtų būti itin naudinga. Tačiau kol kas akivaizdaus pranašumo mokslininkai negali įvardyti. Remiantis viena teorija, mes vis dažniau naudojame pirštus dirbdami su kompiuterio klaviatūra ar išmaniaisiais telefonais. Pirštų nervams ir raumenims reikia daugiau kraujo norint atlikti tikslesnius judesius. Čia ir pagelbėja papildoma kraujagyslė. Mūsų proseneliams dirbant su žemdirbystės įrankiais ji nebuvo reikalinga.
Aukštis sukėlė mutaciją
Evoliucija padeda prisitaikyti prie ekstremalių gyvenimo sąlygų. Tibeto kalnyne 4–5 km virš jūros lygio ore yra 33 % mažiau deguonies nei žemumose. Lankantis tose vietose deguonies trūkumas veikiausiai jums sukeltų aukštumų ligą, dėl kurios skauda galvą, padažnėja širdies pulsas, sunku kvėpuoti. Tačiau vietos gyventojai protėvių dėka nepatiria šių negalavimų ir gali gyventi normaliai. Jie ne tik priprato prie aukštumų ligos, bet ir per keletą kartų paveldėjo tam tikro geno mutacijas, kurios padėjo prisitaikyti prie gyvenimo esant mažam deguonies kiekiui.
Genas EGLN1 reaguoja į situacijas, kai organizmui ima trūkti deguonies. Jis užtikrina, kad pasikeistų biocheminės reakcijos ląstelėse ir jos prisitaikytų prie riboto deguonies kiekio, o širdis, plaučiai ir raumenys reguliuotų savo veiklą.
2013 m. Kinijos mokslininkai palygino geną EGLN1, kurį turi kalnyne gyvenantys tibetiečiai ir žemumose gyvenantys kinai, japonai, europiečiai bei afrikiečiai. Tyrimas atskleidė, kad 71 % visų tibetiečių turėjo specifinę EGLN1 mutaciją. Žemumose ji buvo būdinga tik 1–2 % gyventojų.
Pasak mokslininkų, mutacija „atrakino“ geno EGLN1 funkciją, dėl kurios ląstelės ir kūnas lengviau prisitaiko prie dideliame aukštyje esančio deguonies trūkumo. Šis genas vystėsi labai greitai. 2010 m. Kinijos ir JAV mokslininkai įrodė, kad prisitaikymas prie didelio aukščio įvyko vos per 3000 metų natūraliosios atrankos.
Mūsų kūno temperatūra krinta
Evoliucija užtikrina, kad mūsų kūnas prisitaiko prie besikeičiančio pasaulio. Tai akivaizdžiai rodo besikeičianti vidutinė žmogaus kūno temperatūra.
2020 m. epidemiologė Julie Parsonnet iš Kalifornijos Stanfordo universiteto įrodė, kad vidutinė amerikiečių kūno temperatūra per pastaruosius 150 metų gana nuosekliai krito. Kas dešimtmetį amerikiečiai „atvėso“ 0,03 laipsnio. Iš viso per šį laikotarpį kūno temperatūra nukrito 0,5 laipsnio. Tai, ką dabar laikome lengvu karščiavimu, 1860-iaisiais žmogui būtų buvusi normali temperatūra.
Kiti mokslininkai gavo panašius rezultatus, o galiausiai paaiškėjo ir temperatūros pokyčio priežastis. Mums susirgus, kūno temperatūra pakyla, nes šiluma padeda kovoti su bakterijomis. Taip įveikiama liga. Tačiau dėl aukštų šiuolaikinių žmonių higienos standartų mes esame mažiau veikiami infekcijų nei anksčiau. Todėl aukštesnė kūno temperatūra mums nebereikalinga. Sumažinęs temperatūrą kūnas gali sutaupyti šiek tiek energijos.
Ateityje būsime kvailesni?
Nors dažniausiai evoliuciją lydinti natūralioji atranka skatina vystytis naudingas savybes, taip yra ne visada. Negailestingose evoliucijos lenktynėse beveik visuomet laimi tas, kas turi daugiausia palikuonių. Būtent tai ateityje gali žmones padaryti kvailesnius.
Evoliucijos psichologas Satoshis Kanazawa iš Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos teigia, kad natūralioji atranka mažina žmonių intelekto koeficientą. 2014 m. mokslininkas įrodė, kad kiekvieną kartą, kai moters intelekto koeficientas padidėja 15 taškų, tikimybė, kad ji kada nors turės vaikų, sumažėja 25%. Jei tai pasitvirtins, ateities vaikų motinos turės gana žemą intelekto koeficientą.
Intelekto koeficientas yra paveldimas. Manoma, kad jis daugiausia įgaunamas iš motinos per moterišką X chromosomą. Atsižvelgiant į tai, jog šiuolaikinėje visuomenėje yra daug karjeros siekiančių moterų, kurios apskritai negimdo, ateities kartų intelekto koeficientas laikui bėgant sumažės.
Didelė tikimybė, jog per kelis tūkstančius metų žmonės nebeturės mažųjų kojos pirštų ir protinių dantų, tačiau kol kas sunku numatyti, kaip keisis kitos mūsų savybės. Belieka laukti, kokių staigmenų pateiks evoliucija.
Comments are closed.