Bambantys senukai ir sutrikę, užmaršūs pagyvenę žmonės, – sklando daugybė mitų apie tai, kaip sulaukus senatvės mūsų smegenys nusilpsta. Laimė, nemažai šių mitų yra klaidingi.
NETIESA
Senukai kalbėdami kartojasi
Mitas apie prastą pagyvenusių žmonių atmintį teigia, kad, be kita ko, suprastėja jų gebėjimas prisiminti žodžius ir jų reikšmes. Tačiau iš tiesų mūsų žodynas plečiasi, kol sulaukiame 70 metų. Ko gero, taip yra dėl to, kad žodžius prisimena visos smegenų dalys.
Pagyvenusių žmonių kalba tampa ne skurdesnė, o turtingesnė. Seneliai dažnai pasakoja vaikaičiams tas pačias istorijas. Nors ir daug kartų girdėtos, jos skamba vis kitaip, nes dažnai įterpiami nauji įdomūs žodžiai.
Remiantis Didžiojoje Britanijoje atliktu internetiniu tyrimu, nuo 3 iki 16 metų per dieną išmokstame po keturis naujus žodžius. Suaugus žodynas kasdien pasipildo vidutiniškai dviem naujais žodžiais.
Psichologas Joshua Hartshorne’as iš JAV Harvardo universiteto 2015 m. atliko tyrimą ir įrodė, kad su metais gerėja ir gebėjimas parinkti tinkamus žodžius. Jis internete atliko eksperimentą: 21 tūkst. 10–71 metų žmonių ieškojo konkretaus žodžio sinonimų. Paaiškėjo, kad gebėjimas rasti sinonimus su amžiumi gerėja, o puikiausiai pasirodė 68 metų žmonės. Kol kas mokslininkai negali tiksliai paaiškinti, kodėl taip yra, tačiau siūlo galą rasti gali padėti 2016 m. atliktas išsamus mokslinis tyrimas.
Neurobiologas Jackas Gallantas iš Kalifornijos universiteto Berklyje dvi valandas skenavo septynių tiriamųjų smegenis, kol jiems buvo skaitomos istorijos iš skirtingų knygų. Rezultatai parodė, kad įsimenant žodžius dalyvavo daug skirtingų smegenų žievės vietų, o susiję žodžiai dažnai buvo išsaugomi vienas šalia kito.
Taigi, žodynas nėra susijęs tik su viena konkrečia smegenų dalimi, kuri su amžiumi galėtų susilpnėti. Kadangi žodžiai saugomi beveik visose smegenyse, tam, kad jie būtų pamiršti, turėtų būti pažeista didelė dalis smegenų.
IŠ DALIES TIESA
Susilpnėja atmintis
Su amžiumi vis dažniau pamirštame, kur palikome automobilį ar ką ketinome nusipirkti parduotuvėje. Tačiau taip pat gerai prisimename faktus ir išmoktus veiksmus, pavyzdžiui, kaip užsirišti batų raištelius.
Atmintis skirstoma į epizodinę, semantinę ir procedūrinę. Šie skirtingi atminties tipai su laiku keičiasi taip pat nevienodai. Senstant labiausiai nukenčia epizodinė atmintis. Ji saugo prisiminimus apie įvairias patirtis: nuo vaikystės įvykių ir praėjusių atostogų nuotykių iki to, kas šiandien nutiko darbe ar mokykloje. Tokia atmintis geriausiai veikia sulaukus trisdešimt penkerių, o vėliau ima prastėti. Štai kodėl mums vis dažniau tenka ieškoti stovėjimo aikštelėje palikto automobilio arba grįžti namo nenusipirkus to, ko ėjome į parduotuvę.
2000 m. atliktas eksperimentas parodė, kaip su amžiumi kinta mūsų epizodinė atmintis ir gebėjimas atpažinti dalykus. Jaunų ir pagyvenusių žmonių grupei buvo pateikta 16 žodžių. Kiek vėliau tiriamųjų paprašyta užrašyti visus žodžius, kuriuos jie prisimena. Šioje užduotyje jaunuoliai įrodė, kad jų epizodinė atmintis yra daug geresnė. Vėliau tiriamųjų paprašyta iš sąrašo, į kurį buvo įtraukti papildomi 32 žodžiai, išrinkti anksčiau matytus 16. Taip buvo patikrintas ne tik gebėjimas prisiminti, bet ir atpažinti. Šiuo atveju vyresni žmonės pasirodė beveik taip pat gerai kaip jaunuoliai.
Kita vertus, semantinei ir procedūrinei atminčiai amžius turi gerokai mažiau įtakos. Semantinė atmintis taip pat žinoma kaip žinių atmintis. Ji apima visus konkrečius ir faktinius mums žinomus dalykus, pavyzdžiui, šeimos narių vardus, tai, kad 2 + 2 = 4 ir kad Paryžius yra Prancūzijos sostinė. Semantinė atmintis geriausiai veikia sulaukus maždaug 60 metų.
Procedūrinėje atmintyje saugomi automatiškai atliekami veiksmai, pavyzdžiui, kaip užsirišti batų raištelius, groti pianinu ar važiuoti dviračiu. Eksperimentai parodė, procedūrinė atmintis su amžiumi kinta nedaug. Tai, kad vyresni žmonės ima lėčiau ar prasčiau atlikti įvairias fizines užduotis, susiję ne su atmintimi. Tikroji priežastis – motorinės funkcijos nebėra tokios geros, kokios buvo anksčiau. Todėl, nors pagyvenę žmonės gerai atsimena, kaip atlikti konkrečius judesius, jiems tai padaryti tampa fiziškai sunkiau.
NETIESA
Mes tampame bejėgiai ir sutrikę
Įsivaizduokite, kad esate nepažįstamame mieste. Išnuomotą automobilį per klaidą pastatėte į draudžiamą vietą, todėl jis buvo nutemptas. Šiuo metu turite būti pakeliui į oro uostą, kur reikia grąžinti automobilį ir sėsti į lėktuvą. Jei nespėsite į lėktuvą, jūsų kelionės planai sugrius ir turėsite pirkti naują bilietą. Lėktuvas išskrenda maždaug už keturių valandų. Ką darysite?
Tokią situaciją, kuriai reikia patirties, žinių, sveiko proto ir greito mąstymo, geriausiai 50-mečiai. Būtent tokio amžiaus mūsų smegenys yra labiausiai pasiruošusios spręsti sudėtingas praktines problemas.
Mokslininkai skirsto intelektą į dvi pagrindines sudedamąsias dalis, vadinamas takiuoju ir kristalizuotuoju intelektu. Takųjį galima palyginti su kompiuterio procesoriaus greičiu. Jis parodo, kaip greitai ir efektyviai smegenų nervinės ląstelės bendrauja tarpusavyje, kad išspręstų problemą. Kristalizuotasis intelektas atitinka kompiuterio standųjų diską ir parodo, kiek žinių ir patirties galite pasisemti.
Abu intelekto tipai svarbūs sprendžiant problemas, ir vienas gali papildyti kitą. Jei jūsų automobilis jau buvo nutemptas anksčiau, žinote, kaip vyksta ši procedūra, todėl patirtis padidins jūsų galimybę spėti į lėktuvą, net jei ir galvosite ar elgsitės lėtai. 2017 m. atliktame tyrime neurologas Xi Chen iš Teksaso universiteto Dalase parodė, kad takusis intelektas ima prastėti sulaukus 25 metų, kai smegenys visiškai susiformuoja. Tačiau su amžiumi išmokstame naujų dalykų, todėl maždaug iki 65 metų gerėja kristalizuotasis intelektas.
Xi Chen paprašė tiriamųjų atlikti sudėtingas užduotis ir nustatė, kad spręsti problemas mokomės visą gyvenimą, ir tai yra šių dviejų pagrindinių intelektų suma. Maždaug iki 50 metų mūsų gebėjimas priimti sprendimus vis gerėja, nes vystosi kristalizuotasis intelektas. Tačiau vėliau viską užgožia dar greitesnis takiojo intelekto silpnėjimas, todėl praktines problemas imame spręsti lėčiau.
NETIESA
Mes tampame irzlesni
Niurzgantis senukas – archetipas tiek filmuose, tiek daugumos žmonių galvose. Tačiau realiame pasaulyje viskas yra kitaip. Su amžiumi iš tikrųjų tampame malonesni ir lengviau bendraujantys.
Sulaukę 60 metų, dauguma žmonių ima mažiau bendrauti ir tampa ne tokie atviri naujoms patirtims. Tai atspindi didesnis atsidavimas pareigoms, parodantis, kaip metodiškai ir sistemingai mes gyvename. Tai, kad tampame mažiau bendraujantys ir pamėgstame įprastus dalykus, dažnai lemia mažesnį socialinį aktyvumą. Todėl senatvėje rizikuojame tapti vieniši.
Daugelį pagyvenusių žmonių vis labiau slegia rūpesčiai ir neigiamos mintys, dėl kurių jie gali tapti niūrūs ar prislėgti. Tačiau ši proto būsena yra ne charakterio pokyčių, o vienatvės padarinys.
Iš tikrųjų su amžiumi tampame malonesni ir švelnesni. Tai 2006 m. pademonstravo psichologas Brentas W. Robertsas iš JAV Ilinojaus universiteto. Mokslininkas ištyrė 50 tūkst. 18–80 metų žmonių pagal dvi pagrindines savybes – gerumą ir emocinį stabilumą. Paaiškėjo, kad su amžiumi mes tampame vis malonesni, ir tai tęsiasi iki pensinio amžiaus. Tas pats pasakytina apie emocinį stabilumą. Tai reiškia, kad senatvėje esame ne tokie karštakošiai ir gebame geriau susitvardyti.
Asmenybės pokyčius iš dalies galima paaiškinti tuo, kad smegenų hormonus gaminanti liauka – hipofizė – su amžiumi mažėja, todėl keičiasi daugelio hormonų lygis. Hormonų svyravimai veikia smegenų ląstelių augimą ir priverčia jas kurti naujas jungtis. Taip pat tam tikrą vaidmenį atlieka serotonino ir dopamino neuromediatorių pokyčiai. Per visą žmogaus gyvenimą šių hormonų kiekis smegenyse ir mūsų jautrumas jiems skiriasi, o nuo to priklauso smegenų ląstelių nervinių signalų perdavimas.
Iš tiesų su amžiumi mes lengviau prisitaikome ir lengviau bendraujame.
Comments are closed.