Nasos nuotraukose Mėnulio paviršiuje matyti įtrūkių. Gali būti, kad jie liudija apie seisminį aktyvumą vietovėje, kurioje ateityje galėtų išsilaipinti žmonės.
Po daugiau nei penkių dešimtmečių NASA planuoja į Mėnulį išsiųsti pirmąją pilotuojamą misiją. 2024 m. pabaigoje vyksiančios misijos bendras tikslas – užtikrinti ilgalaikę viešnagę Mėnulyje. Mokslininkai šiuo metu atidžiai tiria, kas mūsų ten laukia.
Naujo Nasos finansuojamo Smitsono instituto tyrimo autoriai įspėja, kad būsimos misijos neturėtų leistis Mėnulio pietų ašigalyje.
Pietų ašigalis yra patraukli nusileidimo vieta kosminėms misijoms, nes prie jo gali būti ledo pavidalo vandens. Tai labai svarbi sąlyga nuolatinei žmonių gyvenvietei, nes atsigabenti pakankamai vandens iš Žemės būtų brangu ir sudėtinga.
Deja, pavojus kyla iš Mėnulio vidaus, mat per pastaruosius milijonus metų jis labai atvėso. Vėstant Mėnulio išorinė pluta sukietėjo, o vidinė masė susitraukė. Dėl to Mėnulio spindulys nuo susiformavimo maždaug prieš 4,5 mlrd. metų sumažėjo apytiksliai 100 metrų. Dėl to Mėnulyje padaugėjo drebėjimų, jie gali tęstis kelias valandas ir sužlugdyti bet kokius būsimų misijų planus.
„Kaip ir Žemėje vykstančius drebėjimus, Mėnulyje juos sukelia jo viduje esantys lūžiai. Drebėjimai gali būti pakankamai stiprūs, kad pakenktų ten esantiems žmonėms, žmogaus sukurtoms struktūroms ir įrangai“, – sako geologas Thomas Wattersas, Smitsono instituto vyresnysis mokslininkas ir tyrimo grupės narys.
Nasos nuotraukose Mėnulio paviršiuje matomi įtrūkiai galbūt liudija apie intensyvų seisminį aktyvumą ten, kur galėtų išsilaipinti žmonės.
Pasak tyrimą atlikusių mokslininkų, planuojant tikslią nuolatinių gyvenviečių Mėnulyje vietą, svarbu nepamiršti naujai nustatytų Mėnulio susitraukimo padarinių.
„Gali atrodyti, kad tai laipsniškas procesas, tačiau dėl susitraukimo smarkiai iškraipomas Mėnulio paviršius kai kuriose palydovo dalyse, įskaitant vietas, kuriose siūloma atlikti Nasos misijos „Artemis III“ nusileidimą“, – patikslina Th. Wattersas.
Kodėl Mėnulis traukiasi?
Anksčiau Mėnulio vidus buvo karštas, tačiau per milijonus metų smarkiai atvėso.
Auštant Mėnulio masė susitraukia, o išorinė pluta sukietėja ir ima trūkinėti. Tai šiek tiek primena vynuogę, susitraukusią į raukšlėtą raziną. Mėnulio paviršius skyla į gabalus, todėl susidaro kalvos ir slėniai.
Traukdamasis paviršius suskyla į plokštes, jų kraštai trinasi vienas į kitą. Tai gali būti priežastis, kodėl Mėnulyje vyksta Nasos fiksuoti drebėjimai.
Comments are closed.