Mokslininkai išsiaiškino, kodėl nepalaužiamieji lėtūnai gali išgyventi ekstremaliomis sąlygomis.
GYVŪNAI Jie yra maži, mieli ir gali išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Lėtūnai jau seniai žavi mokslo pasaulį.
Mažųjų padarėlių atsparumo paslaptis yra ta, kad jie pereina į savotišką dehidratuotą žiemos miego būseną. Tačiau iki šiol nebuvo aišku, kas tuo metu vyksta lėtūnų organizme.
Japonijos Tokijo universiteto mokslininkams pavyko atskleisti šią paslaptį. Gauti rezultatai paskelbti žurnale „PLOS Biology“.
Lėtūnai gali užaugti iki 1,5 mm ilgio ir ištverti ekstremalią temperatūrą bei aukštą slėgį. Jie gali išgyventi bet kur – nuo kosmoso vakuumo iki vandenynų gelmių. Norėdami apsisaugoti, lėtūnai išsausėja ir pereina į tam tikrą žiemos miego būseną. Kiti gyvi organizmai, patyrę tokią dehidrataciją, greitai mirtų, tačiau lėtūnai tokios būsenos gali išbūti beveik dešimtmetį. Gavę vandens, jie pabunda, lyg nieko nebūtų nutikę.
Norėdami suprasti, kas dehidratacijos metu vyksta lėtūnų organizme, mokslininkai išnagrinėjo jų ląstelių struktūrą ir ištyrė baltymus, kurie padarėliams dehidratuojant gamina specialų gelį. Šis sukietėja, kad palaikytų ir apsaugotų ląsteles nuo išorinių sąlygų, tokių kaip slėgis ar šaltis, kurios kitu atveju lėtūną pražudytų.
„Manome, kad kai vanduo pasišalina iš ląstelės, tam tikras baltymas padeda jai išlaikyti fizinę formą, kad ši nesubliūkštų, – pranešime spaudai sako vienas iš tyrimą atlikusių mokslininkų Takekazu Kunieda. – Išbandę kelių skirtingų rūšių baltymus, išsiaiškinome, kad citoplazmoje esantys šilumoje tirpstantys (CAHS) ir tik lėtūnams būdingi baltymai apsaugo jų ląsteles nuo dehidratacijos.“
Unikalūs lėtūnų baltymai CAHS aktyvuojasi, kai juos gaubianti ląstelė netenka vandens. Ląstelėms pradėjus džiūti, susidaro į gelį panašus pluoštas – tam tikras jungiamasis audinys, apsaugantis ląsteles. Gelio suformuotas tinklas, ląstelei netekus vandens, palaiko jos formą. Kai ląstelė vėl aprūpinama vandeniu, gelinis pluoštas atsargiai susitraukia, todėl ląstelės nepatiria streso, ir lėtūnai gyvena toliau.
Mokslininkai taip pat ištyrė baltymus CAHS už lėtūnų ląstelių ribų. Jų nuostabai, baltymų apsauginės funkcijos išliko.
Vėliau baltymai buvo išbandyti su vabzdžiais ir net su žmogaus ląstelėmis. Buvo pastebėtas nedidelis, bet išmatuojamas poveikis.
Mokslininkai aiškina, kad kol kas žmonės neturėtų tikėtis, jog gavę superbaltymo injekciją taps stipresni, tačiau šį baltymą galima panaudoti kitose srityse.
Comments are closed.