Remiantis nauju tyrimu, maždaug du trečdaliai pasaulio žuvų rūšių tarpusavyje bendrauja tam tikrais garsais. Ir mokslininkai gana gerai supranta, ką jos kalba.
Plaukiamoji pūslė yra tam tikras dujų pripildytas balionas, esantis žuvies pilvo ertmėje. Jis padeda reguliuoti žuvies padėtį vandenyje.
GYVŪNAI Vandenyne veiksmo daug daugiau, nei galime įsivaizduoti, o gyventojai čia protingesni, nei manėme. Mokslininkai iš Kornelio universiteto Niujorke išsiaiškino, kad dauguma pasaulio žuvų veikiausiai gali susikalbėti tarpusavyje. Kai kurių rūšių žuvys tikriausiai išmoko „kalbėti“ prieš daugiau nei 155 mln. metų.
Mokslininkai jau seniai žinojo, kad kai kurie vandenynų gyventojai skleidžia garsus. Tačiau dabar paaiškėjo, kad dauguma žuvų jais gali bendrauti. Neseniai mokslininkai atidžiai ištyrė stipinpelekių žuvų grupę, kuri sudaro apie 99 % pasaulio žuvų rūšių. Tyrėjai padarė išvadą, kad du trečdaliai stipinpelekių žuvų gali skleisti garsus. Anksčiau jie manė, kad šis skaičius siekia tik 20 %. Tyrinėdami žuvų šeimos medį, mokslininkai išsiaiškino, kad gebėjimas skleisti garsus per milijonus metų išsivystė ne mažiau kaip 33 kartus, o tai rodo, kad ši savybė vandens gyvūnams yra labai svarbi.
Naujojo tyrimo išvada paremta esamų povandeninių įrašų analize, žuvų anatomijos aprašais ir ankstesniais moksliniais tyrimais. Visa tai leido mokslininkams nustatyti tikslius fizinius įrankius, reikalingus stipinpelekėms žuvims skleisti garsus, neturint balso stygų. Vienas svarbiausiųjų – raumenys, galintys greitai susitraukti aplink plaukiamąją pūslę. Ši pūslė – tai pilvo ertmės viršuje esantis maišas su dviem skirtingomis liaukomis, kuris užtikrina, kad žuvis nenugrimztų į dugną. Dar vienas įrankis – dantys: jais grieždamos tam tikros žuvys komunikuoja tarpusavyje. Mokslininkai taip pat pagrįstai numano, apie ką šios žuvys kalba. Jų „pokalbio“ temos tikriausiai yra tokios pat, kaip mūsų pačių: maistas, seksas ir teritorijos.
Comments are closed.