Jie slapta įsiskverbia į aukas ir iš jų kūno išsiurbia kraują. Tikrieji kraujasiurbiai turi daugybę ginklų. Vienas tokių vampyrų ypač mėgsta žmones, todėl būtų išmintinga vengti jo buveinių.
JŪRINĖ NĖGĖ
Pjūkliniais dantimis ginkluota burna įsiskverbia į auką
Iš pirmo žvilgsnio jūrinė nėgė atrodo kaip šiek tiek riebus išblyškęs ungurys, tačiau iš tikrųjų tai visai ne žuvis. Kitaip nei žuvys, ji neturi apatinio žandikaulio ir priklauso primityviai stuburinių gyvūnų grupei, kuri per 360 mln. metų beveik nepasikeitė.
Jūrinė nėgė minta krauju ir kūno skysčiais, kuriuos savo apskrita burna siurbia iš kitų gyvūnų. Jos burna nusėta ratilais išsidėsčiusiais smailiais trikampiais dantukais. Žuvų mėsą jais perkanda taip lengvai tarsi peiliu pjautų per minkštą sviestą. Tuomet nėgė prisitvirtina prie žuvies ir ima siurbti jos kraują.
Kraują siurbiančios jūrinės nėgės gyvena Šiaurės Atlante, taip pat Baltijos ir Viduržemio jūrose. Šie 13–92 cm ilgio gyvūnai nėra išrankūs savo grobiui. Tyrimai rodo, kad nėgės puola bet ką – tiek mažas silkes, tiek tigrinius ryklius ir kašalotus. Jūrinių nėgių atakos gali būti mirtinos, tačiau didesnės aukos paprastai išgyvena, o kai kuriais atvejais nėgės netgi pasinaudoja auka tarsi taksi, padedančiu nusigauti į naujus medžioklės plotus.
¡
ŠIKŠNOSPARNIS VAMPYRAS
Šikšnosparnis vampyras yra tikrasis Drakula. Šis 50 g sveriantis padaras yra vienintelis žinduolis, mintantis tik krauju.
Šikšnosparniai vampyrai aptinka šiluminę spinduliuotę
Visi gyvūnai gali jausti šilumą, tačiau tik nedaugelis turi jutimo organus, kuriais gali aptikti šiluminę spinduliuotę (infraraudonuosius spindulius). Šikšnosparniai vampyrai gali medžioti tamsoje dėl jų snukyje esančio šilumos jutiklio. Šis nustato gyvūno odos temperatūros skirtumus, todėl šikšnosparnis gali rasti vietą, kur kraujagyslės yra arčiausiai odos, taigi kur kraujo srautas didžiausias – tai optimali vieta įkąsti.
Šikšnosparniai vampyrai savo snukį naudoja tam, kad išsiaiškintų, kurioje grobio vietoje kraujagyslės yra arčiausiai paviršiaus. Geltona spalva rodo didžiausią kraujo srautą, tai yra geriausią vietą smogti ir numalšinti alkį.
APVALIOSIOS KIRMĖLĖS
Kraujasiurbė prikimba organizmo viduje
Kreivagalvėmis ankilostomomis (Ancylostoma duodenale) ir amerikiniais nekatoriais (Necator americanus) kasmet pasaulyje, ypač tropikų ir subtropikų šalyse, užsikrečia 600 mln. žmonių. Jei keliaujate šioje pasaulio dalyje, turėtumėte vengti vaikščioti basomis tose vietose, kurios gali būti užterštos žmonių išmatomis, nes parazitai į jūsų organizmą gali patekti per pėdų ir kojų odą.
Apvaliosios kirmėlės savo aštriais dantukais prisitvirtina prie plonosios žarnos ir ima siurbti kraują. 1 cm ilgio kirmėlės gali sukelti mažakraujystę, baltymų trūkumą ir skysčių kaupimąsi, taip pat gali patekti į organus ir po oda bei sukelti raudonus bėrimus.
PAUKŠTIS VAMPYRAS
Išalkusios dirvinės startos puola padūkėlinių šeimos paukščius, kad išgertų jų kraują.
Vulfo ir Darvino salose gyvena labai neįprasto porūšio aštriasnapės dirvinės startos. Kaip ir jų giminaičiai, jos minta vabzdžiais ir smulkiais gyvūnais, taip pat mitybą papildo augalinėmis medžiagomis. Jei vabzdžių pasiūla menka, startos virsta kraujasiurbėmis.
Vampyrinės dirvinės startos gyvena toje pačioje vietoje kaip ir padūkėlių paukščių kolonijos. Startoms išalkus, šie vidutinio dydžio jūrų paukščiai paaukoja savo kūną ir kraują.
Mažos startos nutūpia ant padūkėlių nugarų ir ima snapu kapoti jų odą arba plunksnų spyglius. Pradeda tekėti kraujas, ir mažosios vampyrės jį nulaižo. Keista, tačiau padūkėliai net nesistengia atsikratyti savo užpuolikių.
Biologai mano, jog tokius keistus santykius lėmė tai, kad iš pradžių startos iš padūkėlių pašalindavo parazitus. Maži paukščiai atsitiktinai per daug giliai prakirto padūkėlių odą ir suprato, kad išbėgęs kraujas yra puikus maisto šaltinis. Gali būti, jog padūkėliai toleruoja, kad jų odoje būtų prakertamos žaizdelės, nes tai yra savotiškas mokestis už atsikratymą parazitais.
LIEŽUVIU MINTANTI UTĖLĖ
Vėžiagyvis kraują siurbia iš žuvies liežuvio
Vienas neįprasčiausių kraujasiurbių yra liežuvius ėdanti utėlė – mažas vėžiagyvis, parazituojantis ant žuvų. Grupė utėlių patenka į žuvį per burną arba žiaunas. Tuo metu visos utėlės yra patinai, tačiau didžiausias ir stipriausias individas virsta patele ir nagais prisitvirtina prie žuvies liežuvio. Patinai įsikuria žuvies žiaunose, o patelė nagais įsiskverbia į liežuvį ir ima gerti kraują. Ilgainiui liežuvio audinys dėl kraujo trūkumo sunyksta, ir jo vietą užima utėlė. Ji ten lieka iki gyvenimo pabaigos, o minta žuvies suėstu maistu.
ANTINĖ DĖLĖ
Antinės dėlės patenka į ančių šnerves ir siurbia kraują iš jų nosies ir ryklės.
Visuose tvenkiniuose ir ežeruose paplitusios dėlės siurbia didesnių gyvūnų kraują ir kūno skysčius. Šie nedideli vampyrai į auką įsiskverbia trimis aštriais trikampiu išsidėsčiusiais žandais. Į žaizdą jos išskiria specialias medžiagas, ir šios veikia kaip vietinis anestetikas, kad auka nesuprastų, jog buvo užpulta, ir kaip antikoaguliantas, kad kraujas nesukrešėtų ir tekėtų kuo ilgiau. Viena iš daugybės rūšių šiurpą keliančių dėlių yra antinė dėlė, kuri, kaip rodo pavadinimas, siurbia ančių kraują. Kai antis paneria galvą po vandeniu, dėlė įplaukia pro šnerves arba snapą ir apsigyvena nosies ertmėje arba ryklėje. Galiausiai paukščio kvėpavimo takuose gali atsirasti tiek daug dėlių, kad antis tiesiog uždūsta.
Comments are closed.