Keistas dviejų žvaigždžių judėjimas atskleidė, kad vos už 1 tūkst. šviesmečių nuo Žemės skrieja juodoji bedugnė. Ji yra tris kartus arčiau nei artimiausia iki šiol žinota juodoji skylė.
Juodosios bedugnės yra nematomos, nes iš jų negali ištrūkti jokia spinduliuotė. Astronomai jas gali aptikti tik stebėdami, kaip galinga jų trauka veikia artimą medžiagą.
Europos pietinės observatorijos astronomai atrado kol kas arčiausiai esančią žinomą juodąją bedugnę. Ji yra vos už 1 tūkst. šviesmečių nuo mūsų. Juodoji bedugnė skrieja aplink dvi žvaigždes ir buvo aptikta analizuojant jų trajektorijas. Šie trys dangaus kūnai kartu vadinami HR 6819 ir yra taip arti mūsų, kad iš pietų pusrutulio dvi žvaigždes galima matyti plika akimi.
Iki šiol artimiausios žinomos juodosios bedugnės buvo „V616 Mon“ (už 3 tūkst. šviesmečių nuo mūsų) ir „Cygnus X-1“ (už 6,1 tūkst. šviesmečių). Jas atpažinti buvo lengviau – jos skrieja taip arti žvaigždės, kad siurbia jos medžiagą. Prieš įsiurbiama į juodąją bedugnę, medžiaga sudaro akrecinį diską ir sukasi arti juodosios bedugnės. Medžiaga dėl trinties kaista ir skleidžia galingą rentgeno spinduliuotę – būtent ją mokslininkai ir gali užfiksuoti. Jei neseniai aptikta juodoji bedugnė atsidurs arčiau vienos iš žvaigždžių, aplink kurias ji sukasi, ji taip pat pradės siurbti medžiagą ir skleisti rentgeno spindulius.
Astronomų skaičiavimo duomenimis, ši juodoji bedugnė maždaug 4,2 karto masyvesnė už Saulę. Paukščių Take panašaus dydžio bedugnių veikiausiai yra gerokai daugiau – mokslininkai mano, kad jų turėtų būti nuo 100 mln. iki 1 milijardo. Kai kurios iš jų gali būti dar arčiau mūsų, tačiau negalime jų aptikti, nes arti bedugnių nėra žvaigždžių.