Nuo pat žmonijos pradžios mūsų protėviai bandė apskaičiuoti laiką. Išmokti tiksliai orientuotis laike buvo itin svarbu. Juk reikėjo žinoti, kada turi būti pradedama sėja, nuimamas derlius, švenčiamos šventės. Suvokti laiką padeda kalendoriai, tačiau iki pat mūsų dienų juose išliko netikslumų. 

Nuo pat žemdirbystės pradžios žmonės pradėjo skaičiuoti laiką. Vienas ankstyviausių tai liudijančių įrodymų yra milžiniškas priešistorinis Stounhendžo statinys Anglijoje. Manoma, kad prie jo žmonės rinkdavosi minėti žiemos ir vasaros saulėgrįžų. Tačiau sunku pasakyti, ar prieš 5000 metų Stounhedžas buvo naudojamas kaip kalendorius, ar kaip Saulės kulto vieta. 

Kalendoriai ir kultai turi daug bendro, nes pirmieji padeda užtikrinti, kad šventės ir apeigos vyktų tinkamu metu. Tai nustatant gali būti svarbu ne tik praėjusi laiko atkarpa, bet ir dangaus kūnų išsidėstymas. Žydai ir senovės graikai sudarydavo savo kalendorius taip, kad kai kurios šventės vyktų tik per pilnatį. Svarbiausia krikščionių šventė – Velykos – taip pat numatoma  pagal mėnulio pilnatį ir lygiadienį. 

Kalendorius yra metų planas. Metai yra visas žiemos, pavasario, vasaros ir rudens sezonų ciklas. Metus galima apskaičiuoti pagal 12 Mėnulio ciklų arba pagal Saulės ar kitos žvaigždės judėjimą danguje.  

Pagal Saulę metus galima nustatyti trejopai. Atogrąžų metams apskaičiuoti naudojamas vidutinis laikotarpis nuo vieno pavasario lygiadienio iki kito, kai Saulė atsiduria tiesiai virš pusiaujo. Šis laikotarpis trunka lygiai 365 dienas 5 valandas 48 minutes ir 46 sekundes. Toks kalendorius atitinka metų laikus, nes jie priklauso nuo Saulės padėties Žemės atžvilgiu. 

Tačiau astronomai naudoja kitokį skaičiavimą – žvaigždinius metus. Šie priklauso nuo Saulės padėties kitų žvaigždžių atžvilgiu, o jų trukmė yra 365 dienos 6 valandos 9 minutės ir 10 sekundžių. 

Trečiasis metų tipas yra anomalistiniai metai, per kuriuos Žemė grįžta į arčiausiai Saulės esantį orbitos tašką. Tai trunka 365 dienas 6 valandas 13 minučių ir 53 sekundes. 

Verta prisiminti, kad šiuolaikiniame kalendoriuje metų trukmė apibrėžiama kaip 365 dienos 5 valandos 49 minutės ir 12 sekundžių. 

Romos šventikai klastojo kalendorių

Pirmas mums žinomas kalendorius buvo sukurtas Babilonijoje maždaug 3000 metų prieš Kristų. Tai lunisoliarinis (Saulės ir Mėnulio) kalendorius, kurį sudaro 12 Mėnulio mėnesių. Mėnulio metai trunka 354, o Saulės – 365 dienas. Todėl tam, kad atitiktų realius sezonus, šis kalendorius kartais būdavo papildomas tryliktuoju mėnesiu. 

Senovės egiptiečiai taip pat naudojo Babilono kalendorių, tačiau pagal jį buvo sunku numatyti svarbiausios Egipto upės Nilo potvynius. Jie buvo gyvybiškai svarbūs žemės ūkiui, todėl egiptiečiai sukūrė savo kalendorių. Jis beveik atitiko metų laikus, t. y. Saulės metus. Pagal šį kalendorių metai truko 365 dienas, jos buvo suskirstytos į 12 mėnesių, o kiekvieną jų sudarė 30 dienų. Paskutinės penkios dienos buvo švenčiamos kaip penkių dievų – Ozyrio, Horo, Seto, Neftidės ir Izidės – gimtadieniai. 

Egiptiečiai neturėjo keliamųjų metų, todėl laikui bėgant jų kalendoriniai metai pralenkė gamtos sezonus (visas ciklas truko 1460 metų). Tai Egipto žyniams kėlė tikrą galvos skausmą, nes galiausiai kalendoriuje pažymėtą Nilo potvynio dieną iš tiesų upė būdavo nusekusi. Vis dėlto niekas neskubėjo taisyti šio trūkumo ir netgi priešinosi faraonui Ptolemajui III, norėjusiam įvesti keliamuosius metus, kurie būtų išsprendę problemą. 

Didžiuoju senovinio kalendoriaus reformatoriumi tapo 100–44 m. pr. Kr. gyvenęs Julijus Cezaris. Manoma, jog besilankydamas Egipte jis susitiko su graikų astronomais ir susipažino su Egipto kalendoriumi. Šios žinios jį įkvėpė imtis reformos. Tuo metu Romoje laiko skaičiavimas taip pat nebuvo tikslus dėl trumpų, 355 dienas trunkančių metų. Jie buvo nuolat koreguojami pridedant keliamąsias dienas ir keliamuosius mėnesius. Romos šventikai turėjo užtikrinti, jog į kalendorius bus įterpti keliamieji mėnesiai. Tačiau taip nutikdavo ne visada, nes šventikai taip pat turėjo politinių interesų ir nesutarė su Cezariu, o kalendorius turėjo tiek finansinę, tiek politinę reikšmę. Trumpi metai reiškė greičiau gaunamus pinigus, nes mokesčiai buvo mokami metų gale. Be to, besibaigiant metams buvo keičiami aukštas pareigas užimantys žmonės. Todėl šventikai buvo linkę neilginti metų keliamaisiais mėnesiais ir dienomis. 

Didžioji kalendoriaus reforma

47 m. pr. Kr. Cezaris tapo absoliučiu valdovu, didžiuoju pontifiku ir aukščiausiuoju kunigu. Taigi jam užteko ir žinių, ir galios įvykdyti kalendoriaus reformą. Cezaris subūrė iš Romos kunigų ir graikų astronomų sudarytą ekspertų grupę, ji turėjo rasti geriausią būdą skaičiuoti metus. Buvo nuspręsta, jog metai, kurie dabar mums yra žinomi kaip 45 m. pr. Kr., naujajame kalendoriuje bus pirmieji. 

Kad naujasis kalendorius atitiktų metų laikus, 46 m. pr. Kr. buvo pailginti pridedant 3 keliamuosius mėnesius. Iš viso prie 355 dienų buvo pridėta dar 90, taigi metai truko 445 dienas ir tapo ilgiausiais metais pasaulio istorijoje. 

Tai romėnams sukėlė keblumų, nes keliamieji mėnesiai neturėjo jokių šventinių dienų. Be to, tapo sunku datuoti laiškus, o žmonėms, gimusiems per keliamuosius mėnesius, nebuvo aišku, kada švęsti gimtadienį.  

Vėliau Cezaris prie įprastų 355 dienų pridėjo dar dešimt ir išskirstė jas po skirtingus mėnesius. Papildomos dienos buvo pridėtos mėnesių pabaigoje, todėl netrukdė šventinėms dienoms. Be to, Cezaris kas ketverius metus įvedė keliamąją dieną, kuri išliko ir mūsų kalendoriuje. Taip pat buvo nuspręsta naujuosius metus pradėti sausio 1 d. Tačiau ši data buvo dažnai keičiama, kol galiausiai 1700-aisiais Naujųjų metų diena visam laikui tapo sausio 1-oji. 

Kalendorius pagal spėjamą Kristaus gimtadienį

Krikščionių bažnyčia, tiksliau – vienuolis Dionisijas Mažasis, pasiūlė laiką datuoti nuo Kristaus gimimo. 525 m. po Kr. kalendorius buvo toks sujauktas, kad kilo galimybė, jog visi krikščionys švęs Velykas skirtingu metu. Taigi, turėjo būti sudaryti Velykų tvarkaraščiai, o į juos įtrauktos pilnatys ir lygiadieniai. 

Dionisijas buvo šios srities žinovas ir sumanė pristatyti naują kalendorių. Tuo metu Europa laiką skaičiavo nuo Romos įkūrimo, o egiptiečiai – nuo Diokleciano atėjimo į valdžią 284 m. po Kr. Vienuoliui Dionisijui tai nepatiko. 

„Nenorėjau skaičiuojant laiką prisiminti bedievio ir persekiotojo, todėl pasirinkau laiką žymėti nuo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsikūnijimo“, – rašė jis, mat Dioklecianas buvo laikomas krikščionių persekiotoju.

Dionisijas apskaičiavo, kad nukryžiuojamas Jėzus buvo maždaug 30 metų. Taigi 248 m. po Diokleciano atėjimo į valdžią turėtų atitikti 532 m. po Kr. Tokio skaičiavimo pranašumas tas, kad keliamųjų metų skaičius dalijasi iš keturių, todėl juos lengva prisiminti. 

Tačiau metai, kuriais gimė Kristus, tėra tik spėjimas, nes Cezaris Augustas 1 m. po Kr. neatliko gyventojų surašymo. Nuo to laiko kiti žmonės bandė datuoti Kristaus gimimą remdamiesi planetų padėtimis. Tačiau aiškių įrodymų nebuvo rasta, todėl mes vis dar laikomės Dionisijo metų. 

Dabartinio kalendoriaus pradžia

Romos imperijai žlugus, ir toliau buvo taikomas Cezario kalendorius. Tačiau praėjus maždaug 1500 metų po Cezario reformos, kalendoriaus trūkumai pradėjo kelti didelių problemų.

Bažnyčia pavasario lygiadienį nustatė kovo 21 d., tačiau laikui bėgant lygiadienis įvykdavo vis anksčiau, o 1451 m. jis buvo švenčiamas kovo 12 d. Velykos turėjo buvo minimos kovo 19 d. per pilnatį, tačiau iš tiesų pilnatis stojo trimis dienomis anksčiau. 

Kalendorius ir vėl buvo netikslus. Todėl 1575 m. italų astronomas Luigi Lilio kreipėsi į kardinolą Cervino su siūlymu per 400 metų įvesti 97 keliamuosius metus. Cervino nukreipė jį pas kardinolą Sirtelo. Deja, nepasiekęs savo tikslo, Luigi Lilio mirė. Tačiau jo broliui Antonio buvo suteikta audiencija pas popiežių Grigalių XIII. 

Popiežius, išklausęs siūlymą, įsteigė komisiją, kuri turėjo priimti sprendimą. 1582 m. buvo išleistas įsakymas, kad spalį turės būti praleistos 10 dienų, o keliamieji metai bus kas ketverius metus, išskyrus metus, kurių skaičius dalijasi iš 100, bet ne iš 400. 

Taigi, 1900 m. nebuvo keliamieji metai, o 2000 m. buvo. Naujasis kalendorius popiežiaus garbei buvo pavadintas Grigaliaus kalendoriumi. 

Reformą įvesti buvo sunku

Nors naujas patobulintas kalendorius išsprendė daugybę problemų, jį priimti norėjo ne visi. Jis buvo įvestas netrukus po reformacijos, kuri padalijo Europos Bažnyčią į katalikus ir protestantus. 

Katalikai greitai perėjo prie Grigaliaus kalendoriaus. Tačiau protestantai nenorėjo paklusti katalikų popiežiui. Jų nuomone, šis kalendorius buvo jėgos demonstravimas ir bandymas kontroliuoti šventes. Šveicarija ir Nyderlandai turėjo du atskirus kalendorius, nes ten gyveno tiek katalikai, tiek protestantai. 

Tačiau laikui bėgant paaiškėjo, kad Cezario kalendorius nebegali būti taikomas. 1699 m. Danija ir Norvegija perėjo prie naujo kalendoriaus. Vokiečiai prisijungė 1700 m. Didelį pasipriešinimą naujasis kalendorius sukėlė Anglijoje, bet 1752 m. pakeitimai vis dėlto buvo priimtas. Po reformos žmonės rinkosi viešose vietose skanduodami: „Sugrąžinkite mums 10 dienų!“ Švedija Grigaliaus kalendorių priėmė 1753 m. Prie Švedijos prisijungė ir tuo metu jai priklausiusi Suomija. Rusija naująjį kalendorių priėmė tik 1918 m. po revoliucijos. Graikija prie naujojo laiko skaičiavimo perėjo tik 1923-aisiais. 

Ortodoksų Bažnyčia iki dabar naudoja Cezario kalendorių, todėl Kalėdas, o kartais ir Velykas jie švenčia kitu laiku. 

Įdiegti metų eigą atitinkantį kalendorių sunku, nes paprastas skaičiavimas Saulės sistemai netinka. Saulės metai nėra konkretus dienų skaičius, todėl jie turi būti koreguojami keliamaisiais metais. O Grigaliaus kalendorius taip pat nėra tobulas. Jei jis būtų tikslus, per 128 metus būtų tik 31 keliamieji metai. 

Comments are closed.

Pin It