Niežais užkrėstos odos gabalėlis, atskiestas trilijonu sekstilijonų septilijonų litrų vandens. Ar galėtų gurkšnis tokio tirpalo padėti atsikratyti spuogų? 250 mln. homeopatijos šalininkų mano, jog toks gydymo metodas veiktų: anot jų, vanduo „įsimena“ medžiagų gydomąsias savybes. Tačiau šis populiarus gydymas paremtas klaidingais eksperimentais.
Viso pasaulio mokslininkai sunerimo, kai vienas geriausią reputaciją turinčių mokslinių žurnalų „Nature“ 1988 m. išspausdino straipsnį pavadinimu „Vanduo turi atmintį“. Šio straipsnio autoriai, vadovaujami prancūzų biologo Jacques’o Benveniste’o, aiškino, kaip antikūnų turintis vandens tirpalas gali išsaugoti savo biologines savybes, net praskiestas tiek kartų, kad teoriškai tirpale negalėtų likti nė vienos antikūno molekulės.
Tačiau straipsnis pradžiugino alternatyvaus gydymo šalininkus. Homeopatai vis dar taiko 1796 m. vokiečių gydytojo Samuelio Hahnemanno išrastą gydymo metodą, kuriam naudojami smarkiai atskiestų ančių kepenų, vaistinių šunvyšnių, sieros, austrių kiautų ir kitų medžiagų tirpalai. Tikima, kad jie gali išgydyti bet kokią ligą. J. Benveniste’o atradimas šiam metodui suteikė mokslinį pagrindą, kurio iki tol rasti nepavyko.
Straipsnis tarp mokslininkų sukėlė aršius debatus. Vyriausiasis žurnalo „Nature“ redaktorius Johnas Maddoxas subūrė ekspertų komandą, kuri stebėjo J. Benveniste’o laboratorijoje atliekamus eksperimentus ir siekė įsitikinti, ar prancūzų mokslininkų tyrimų rezultatai buvo tokie patys, pakoregavus pagrindinio metodo trūkumus. Atkartoti anksčiau gautų rezultatų jiems nepavyko. Vėliau šį eksperimentą bandė daryti ir kitos laboratorijos, tačiau visi rezultatai patvirtino, jog šis novatoriškas prancūzų atradimas buvo klaidingas.
Nepaisydami įrodymų, alternatyvaus gydymo šalininkai išlieka ištikimi savo įsitikinimams. Jie gydo šimtus tūkstančių žmonių visame pasaulyje, o homeopatija yra įtraukta į kai kurių šalių visuomenės sveikatos priežiūros sistemą. Tai ypač populiaru Europoje. Tačiau kyla klausimas: ar toks pacientų gydymas yra naudingas, ar tai apgaulė? Iš pirmo žvilgsnio atsakymas atrodo aiškus. Kai kurie eksperimentai atskleidžia, jog homeopatiniai tirpalai yra veiksmingesni nei paprastas vanduo, pradedant nuo dermatito gydymo ir baigiant vėžiu. Tačiau kitų tyrimų rezultatai visiškai priešingai.
Ne visi eksperimentai atlikti teisingai. Dauguma jų nesiremia pačiomis pagrindinėmis mokslo taisyklėmis, todėl gaunami rezultatai visiškai iškraipyti.
Vaistai verčiami vandeniu
„Panašus gydo panašų“ – taip skamba pagrindinis S. Hahnemanno homeopatijos principas. Tai reiškia, jog jei jūsų oda išberta, ji gali būti išgydyta smarkiai atskiesta veikliąja medžiaga, kurios didelė koncentracija sukeltų būtent tokį bėrimą. Vadinasi, S. Hahnemannas galėtų išgydyti spuogus, duodamas pacientams erkių sukeltų bėrimų turinčios odos daleles, smarkiai atskiestas vandeniu.
Eksperimentų metu S. Hahnemannas padarė išvadą, jog labai svarbus pats skiedimo procesas. Jis sukūrė metodą, kuriuo tirpalas atskiedžiamas 100 kartų, papurtomas, ekstrahuojamas, vėl skiedžiamas 100 kartų, papurtomas, ekstrahuojamas, vėl skiedžiamas ir t. t. 100 kartų atskiestas tirpalas pavadinamas C, tuomet pakartojus tą patį metodą tris kartus gautas tirpalas yra vadinamas 3C, vadinasi, iš viso jis buvo atskiestas 100 x 100 x 100, t. y. milijoną kartų.
Hahnemannas ir naujieji homeopatijos šalininkai mano, jog su kiekvienu skiedimu homeopatinių vaistų veikimas stiprėja, o ligos simptomus sukeliantis efektas mažėja. Kaskart papildomai atskiestame tirpale lieka vis mažiau ir mažiau veikliosios medžiagos molekulių. Todėl 10C tirpale bus vos kelios molekulės, o 12C tirpale greičiausiai jų iš viso nebeliks. Nepaisant to, homeopatai tipiškai naudoja 30C ar net 200C tirpalus. Baigus skiedimo procesą, skystis dažniausiai suleidžiamas į cukraus tabletes.
Homeopatijos šalininkai vis dar negali paaiškinti, kaip tirpalas, kuriame jau nėra veikliosios medžiagos, gali išgydyti pacientus. Kaip ir S. Hahnemannas, jie remiasi abstrakčiomis, moksliniais tyrimais nepatvirtintomis teorijomis.
Eksperimentai iškreipia realybę
Visgi didžiausia problema nėra negebėjimas paaiškinti homeopatijos veikimo principo.
Šis gydymas kartais gali būti veiksmingas, nors vis dar neaiškios to priežastys. Tėra tik vienas būdas išsiaiškinti, ar šis metodas veikia. Jis turi būti išbandytas su pacientais. Pats eksperimentas turi būti kruopščiai suplanuotas ir vykdomas. Daugybė, atrodytų, nereikšmingų klaidų gali lemti beverčius rezultatus. Viena didžiausių iki šiol homeopatijos eksperimentuose daromų klaidų buvo per mažas tiriamųjų skaičius. Tyrimo, kuriame dalyvauja mažai pacientų, rezultatai greičiausiai tėra atsitiktinumas, todėl tikrosios gydymo pasekmės neaiškios. Norint gauti teisingus rezultatus, reikalingas ne tik didelis tiriamųjų skaičius, bet ir į eksperimentą įvesta kontrolinė grupė.
Pastaroji turi būti sudaryta iš pacientų, sergančių tomis pačiomis ligomis, kaip ir grupė, kuriai taikomas eksperimentinis gydymas. Be to, visi tiriamieji privalo patekti į vienodą amžiaus intervalą, o abiejose grupėse turi būti vienodas skaičius abiejų lyčių atstovų. Vienintelis skirtumas tas, kad kontrolinėje grupėje esantiems žmonėms nėra taikomas eksperimentinis gydymas – jiems duodamos poveikio neturinčios cukraus arba kalcio tabletės. Kontrolinė grupė yra labai svarbi, bet ne mažiau svarbus ir pats gydymo „ritualas“ – pokalbiai su gydytojais bei tablečių vartojimas. Kartais to pakanka, kad paciento būklė pagerėtų. Toks fenomenas vadinamas placebo efektu. Eksperimente nedalyvaujant kontrolinei grupei, mokslininkai negalėtų nustatyti, ar paciento sveikata pakito dėl taikomo gydymo metodo, ar dėl placebo efekto.
Visgi nepakanka tik sudaryti kontrolinę grupę. Labai svarbu užtikrinti, jog tiriamieji nežinotų, kuriai iš jų priklauso. Priešingu atveju placebo efektas galėtų pasireikšti daug smarkiau vienoje grupėje nei kitoje. Gydytojai taip pat neturėtų žinoti, kuriai grupei priklauso pacientas, nes kitaip jis galėtų sąmoningai arba nesąmoningai paveikti tyrimo rezultatus. Eksperimento rezultatams pakenkti gali ir kiti veiksniai. Kai kurių tyrimų metu gydytojas turi suskirstyti pacientus į dvi grupes, tačiau, nors jis ir stengiasi užtikrinti atsitiktinį paskirstymą, dažniausiai taip nėra. Sąmoningai arba ne, gydytojas yra linkęs sveikiausius žmones priskirti prie vienos grupės. Šis fenomenas visuomet iškreipia rezultatus eksperimentinio gydymo naudai. Išeitis – leisti kompiuteriui suskirstyti pacientus.
Homeopatija neišlaikė testo
Prastai suplanuoti eksperimentai labai dažni medicinos pasaulyje. Net keletas atliktų tyrimų parodė, jog mažiau nei pusėje atvejų dalyviai į eksperimentinę ir kontrolinę grupę paskirstyti atsitiktine tvarka, todėl sunku nustatyti, ar konkretus eksperimento metu taikytas gydymo metodas yra veiksmingas, ar ne. Šios problemos sprendimas – suburti nepriklausomų mokslininkų grupę, kuri tikrintų visus eksperimentus ar jų dalis ir pašalintų netinkamus duomenis. Tokiu būdu gauti rezultatai būtų tikslesni, o gydymo poveikis aiškesnis. Šie tyrimai vadinami metaanalize.
2005 m. Šveicarijos Berno universiteto ir Anglijos Bristolio universiteto mokslininkai išanalizavo net 100 eksperimentų, kurių metu buvo tiriamas homeopatinio gydymo poveikis. Rezultatai buvo lyginami su kitais 110 eksperimentų, kuriuose buvo naudojami tradiciniai gydymo metodai. Nustatyta, kad tik 21 eksperimentas, kuriame buvo naudojama homeopatija, ir 9 eksperimentai, kuriuose taikomas tradicinis gydymas, buvo patikimi. Tyrimas taip pat atskleidė, kad nekokybiškiau atliktas eksperimentas, tuo buvo skelbiamas didesnis gydymo poveiki – prastai atliktuose jis buvo 40 % geresnis nei patikimuose. Analizuojant patikimus eksperimentus pastebėta, jog tradiciniai gydymo metodai turėjo kokį nors poveikį, o homeopatiniai veikė tik kaip placebo efektas.
Siekiant, kad gydytojai savo pacientams siūlytų tik geriausią įmanomą gydymą, būtina atlikti metaanalizę ir patikrinti kiekvieno metodo poveikį gydant tam tikras ligas. Daugybė jų buvo nukreipta į homeopatijos patikimumą. Australijos nacionalinė sveikatos ir medicinos tyrimų taryba 2015 m. atliko metaanalizę ir pateikė homeopatinio metodo, skirto gydyti 61 skirtingą ligą, poveikio įvertinimą. Šešių ligų atveju toks gydymas nebuvo lyginamas su placebo efektu, todėl neįmanoma pateikti jokių išvadų. Kitų 29 ligų atveju tik vienas eksperimentas buvo lyginamas su placebo efektu ir nė vienas iš šių eksperimentų neatitiko patikimumo kriterijų. Kitų eksperimentų, kurių metu buvo tiriamos kitos 14 ligos, rezultatai taip pat buvo nepatikimi. Pagaliau Australijos mokslininkai nustatė, jog tik 13 atvejų buvo tirti patikimais eksperimentais ir galima daryti tikslias išvadas apie homeopatijos poveikį. Visais jų gautas tas pats atsakymas: homeopatiniai gydymo metodai tėra placebo efektas.
Placebas jūsų neišgydys
Naujausios metaanalizės taip pat patvirtino homeopatijos nepatikimumą. Trys iš jų atliktos mokslininkų, dirbančių Britanijos homeopatijos asociacijoje – organizacijoje, siekiančioje populiarinti homeopatiją. Taigi šio gydymo metodo problemos dabar pripažįstamos ir pačių jo šalininkų. Jie reikalauja atlikti naujus, patikimesnius homeopatijos tyrimus.
Vis dėlto milijonai žmonių vartoja homeopatinius vaistus, kurie neturi jokio dokumentuoto poveikio. Bėda ta, kad dauguma pacientų atidėlioja arba išvis nenaudoja tradicinių gydymo metodų, turinčių patikimą ir gerai ištirtą poveikį, o vietoj jų renkasi homeopatiją ar kitą alternatyvų gydymą. Net keletas tyrimų atskleidė, kad būtent toks pasirinkimas lemia daug didesnį vėžiu sergančių pacientų mirtingumą, todėl pasekmės yra tikrai skaudžios.
Negana to, dauguma šalių nekontroliuoja homeopatinių vaistų gamybos. Tai didžiulė problema, nes kai kurie iš šių vaistų turi toksinų ar bakterijų tirpalų, kuriuose galima rasti tuberkulioze sirgusių karvių limfos arba gonorėja sirgusio žmogaus išskyrų. Bendrai tariant, pati homeopatija nėra pavojinga. Kai kurie homeopatijos šalininkai teigia, jog toks alternatyvus metodas sukelia gydomąjį placebo efektą, kurio pakanka pacientams pasveikti. Tyrimai rodo, jog kai kuriems ligoniams tai gali padėti sumažinti simptomus, tokius kaip skausmas ar pykinimas. Tačiau nėra jokių įrodymų, jog tai galėtų įveikti pačias ligas.
Placebo efektas gali būti pasiektas ir neklaidinant pacientų. Remiantis naujais tyrimais, jų būklė gali pagerėti net ir tuomet, kai žino, jog vartoja tiesiog cukraus tabletes. Taigi, kol vis dar laukiame patikimų eksperimentų, patvirtinančių J. Benveniste’ o rezultatus ir įrodančių, jog homeopatija veikia geriau nei placebas, mokslininkai pataria neatiduoti savo gyvenimo į homeopatų rankas.
