2026 m. pagaliau bus padėti paskutiniai Barselonos Šventosios Šeimos (Sagrada Família) bazilikos akmenys. Jos statybos darbai buvo pradėti 1882 m. ir ilgą laiką buvo atidėliojami neribotam laikui, kol jų ėmėsi nauja architektų komanda. Ji turėjo drąsų planą ir pasitelkė naujus įrankius.
Daugiau nei šimtą metų Barselonos Šventosios Šeimos bazilika garsėja įspūdinga architektūra, besikeitusiais architektais ir dažnu statybos darbų atidėjimu. Pirmieji akmenys buvo padėti 1882 m., tačiau dėl įvairių priežasčių, pradedant nuo akmens trūkumo ir baigiant pilietiniu karu bei grandiozinėmis ambicijomis, statybos darbai buvo atidėti beveik neribotam laikui.
Šiuo metu situacija atrodo palanki, ir 2026 m., po to, kai prie projekto nenuilstamai dirbo ištisos architektų ir inžinierių kartos, Antoni Gaudí rekordus mušantis šedevras pagaliau bus baigtas. Vos per 12 metų buvo pastatyti paskutiniai 40 % bažnyčios. Tai tapo įmanoma dėl virtinės technologinių proveržių. Iš jų vienas išradimas pasirodė esąs ypač svarbus. Šiandien jis iš esmės perėmė tradicinių mūrininkų darbą.
Architektas suprojektavo milžinišką bažnyčią
1872 m., įkvėptas Romos Šv. Petro bazilikos, knygų pardavėjas José Maria Bocabella sugalvojo idėją, kad Barselonai reikėtų turėti savo milžinišką bažnyčią. Jis surinko lėšų ir pritraukė investuotojų, o 1882 m. prasidėjo Šventosios Jėzaus Šeimos: Jėzaus, Švč. Mergelės Marijos ir Juozapo (La Sagrada Família) bažnyčios statyba.
Po metų architektas Francesco de Villaras pasitraukė ir užleido vietą garsiajam Antoni Gaudí. 31 metų architektūros talentas domėjosi sudėtingomis geometrinėmis formomis, tokiomis kaip hiperbolės, parabolės ir sraigtai, ir nedelsdamas ėmėsi formuoti bažnyčią pagal savo viziją.
Pirmiausia jis norėjo interjero su mišku kolonų, trijų teminių ir prabangiai dekoruotų fasadų bei 18 bokštų – po vieną kiekvienam iš 12 apaštalų, keturiems evangelistams, Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir Jėzui. Centrinis Jėzaus Kristaus bokštas turėjo siekti 172,5 m ir būti aukščiausias pasaulyje. Visi bažnyčios elementai turėjo būti organiškų, minkštų formų, tarsi bažnyčia būtų išaugusi iš žemės, ir tuo pat metu išsiskirti labai sudėtinga geometrija.
„Mano klientas niekur neskuba“, – kaip teigiama, yra pasakęs A. Gaudí, omenyje turėdamas Dievą.
Kiekvienas pastato akmuo, figūra ir detalė buvo pagaminta atsidavusių mūrininkų ir skulptorių rankomis. Kai 1926 m. A. Gaudí mirė – jį partrenkė tramvajus, bažnyčia dar buvo toli gražu nebaigta.
Jo sudėtingas projektas ir siekis, kad bažnyčia būtų milžiniška, sulėtino darbų eigą. Per Ispanijos pilietinį karą daugybė A. Gaudí brėžinių buvo sudeginti, vėlesni architektai bandė juos atkurti.
Darbai vyko lėtai, ir tik apie 1980-uosius statybos aikštelė vėl iš tikrųjų atgijo, kai iš Naujosios Zelandijos atvyko Markas Burry su nauju įrankiu – kompiuteriu.
Užuot piešus laisva ranka pagal išlikusius eskizus, M. Burry kompiuterinė programa leido naudoti A. Gaudí ranka pieštus brėžinius ir greitai sukurti detalius, tiksliai atitinkančius visos bažnyčios brėžinius bei pateikti pagrįstų pasiūlymų, kaip galėtų atrodyti neužbaigtos dalys.
Tokio sudėtingo statybos projekto, kur kiekvienas akmuo yra skirtingas, atveju kompiuteriniai brėžiniai sutaupė neįtikėtinai daug laiko ir buvo neįkainojami už statybą atsakingiems inžinieriams.
M. Burry pristatė ir dar vieną svarbią technologiją: vienas pirmųjų pasaulyje CNC staklių – kompiuteriu valdomą frezavimo įrenginį, tokią medžiagą kaip akmuo galintį apdirbti daug tiksliau, nei tai padaryti įmanoma rankomis.
Kompiuterių ir CNC staklių derinys pasirodė esąs pagrindinis technologinis proveržis, tačiau tik tuomet, kai sumanūs inžinieriai naujus metodus panaudojo iki šiol niekur nematytomis priemonėmis.
Modulinės statybos rinkiniai pagreitino procesą
Naujos medžiagos pagreitino statybos tempą. Iš pradžių A. Gaudí naudojo Montžuiko kalno, esančio Barselonoje, smiltainį. Deja, karjeras buvo uždarytas 1957 m., todėl, norint gauti panašų tokios pat spalvos akmenį, statybinės medžiagos buvo vežamos net iš Jungtinės Karalystės.
1990-aisiais architektai priėmė svarbų sprendimą: užuot statę aukštus smiltainio bokštus, jie sukūrė tvirtą gelžbetonio karkasą ir jo paviršių padengė brangaus smiltainio apvalkalu.
Pastaraisiais metais logistiką statybos aikštelėje taip pat palengvino kompiuterinių brėžinių, CNC įrangos ir betono naudojimas.
Mūrininkams nebereikėjo konkuruoti dėl vietos ankštoje aikštelėje, kuri nebuvo daug didesnė už pačią bažnyčią, nes vis daugiau darbų buvo galima atlikti kitur.
Naudojant CNC stakles akmenys galėjo būti frezuojami dirbtuvėse už miesto, atvežami į statybos aikštelę ir kranais perkeliami į vietą. CNC staklių tikslumas užtikrino, kad kiekvienas elementas idealiai derėtų prie visumos. Šiandien CNC staklės pasiekia iki 0,003 mm tikslumą.
Nuo 2000-ųjų nauji metodai taip pagreitino darbus, kad staiga pasirodė realu 2026 m., minint 100-ąsias A. Gaudí mirties metines, atidaryti baigtą bažnyčią. Dėl to iš rėmėjų plūstelėjo lėšos, o mokančių lankytojų skaičius nuosekliai augo ir šiandien siekia maždaug 4 mln. per metus.
Labiau paplitus 3D kompiuteriniam modeliavimui, tapo lengviau atkurti sudėtingas A. Gaudí geometrines formas reikiamu tikslumu.
Vis dėlto, nepaisant didelės pažangos, darbai vis dar vyko lėtai, ir 2014-aisiais buvo užbaigta tik 60 % bažnyčios. Tais metais statybos darbus prižiūrintis Šventosios Šeimos bazilikos fondas pasamdė architektų įmonę „Arup“. Kaip paaiškėjo, į procesą ji įnešė itin svarbių naujų medžiagų ir technologijų. Tai buvo ypač svarbu siekiant užtikrinti, kad du aukščiausi bokštai būtų baigti pagal A. Gaudí pageidavimus dėl geometrinių formų ir smiltainio, nepažeidžiant konstrukcijos stabilumo.
Bokštai suprojektuoti su plieniniu ir betoniniu karkasu, padengtu smiltainiu, o kiekvienas akmens elementas gali būti įstatytas tarsi lego detalė. Bokštų pagrinde, kur sudedami didžiausi akmenų blokai, akmens elementai yra iki 4 m aukščio ir 4 m pločio.
Du aukščiausi bokštai sieks 138 ir 172,5 m aukštį, o tokiame aukštyje akmens konstrukciją veiks stiprūs vėjo gūsiai. Kad kiekvienas akmens elementas būtų atsparus, dar jam nesukietėjus inžinieriai per jį perkiša plieninius lynus. Kai skiedinys sukietėja, jie atleidžia lynus, didžiulė išsiskirianti jėga suspaudžia elementus tarpusavyje ir taip padidina jų atsparumą stipriems vėjams. Kai įsitikinama, kad kiekvienas elementas buvo tinkamai sutvirtintas, jis gali būti pakeltas į numatytą vietą.
Kiekvienas elementas sukurtas taip, kad jį būtų galima įstatyti į bokšto plieninį ir betoninį karkasą. Pasitelkę naujas technologijas, inžinieriai pagaliau turi galimybių užbaigti bažnyčią su aukščiausiu pasaulyje Jėzaus Kristaus bokštu.
Baigus didžiulės bažnyčios statybos darbus, iki 9 tūkst. tikinčiųjų vienu metu galės klausytis kunigo, skelbiančio Dievo Žodį. Tuo pat metu jie galės grožėtis vienu įspūdingiausių bažnyčios interjerų pasaulyje – beveik po 150 metų nuo tada, kai jį suprojektavo Antoni Gaudì.
Comments are closed.