Dėl parkuose ir soduose trumpai pjaunamos žolės ir intensyvaus ūkininkavimo viso pasaulio bitėms trūksta namų ir maisto, tačiau mūsų pačių likimas priklauso nuo šių darbščių mažų apdulkintojų. Sužinokite, kodėl be jų negalime apsieiti ir ką galime padaryti, kad padėtume jas išsaugoti.
Be bičių nebūtų nei migdolų, nei pomidorų, nei kavos. Mažosios augalų apdulkintojos yra labai svarbios didelės dalies pasaulio maisto produktų gamybai.
Medunešės naminės bitės mus aprūpina medumi ir vašku, tačiau iš tiesų svarbiausios yra solitarinės laukinės bitės. Jos taip užsiėmusios augalų apdulkinimu, kad vos spėja gaminti medų. Skaitykite toliau ir sužinokite, kodėl privalome išsaugoti bites.
Kokios yra bičių rūšys?
! Pasaulyje yra daugiau nei 20 tūkst. bičių rūšių. Dauguma šių vabzdžių gyvena šiaurinėje ir pietinėje juostoje tarp ašigalių ir pusiaujo, kur gausiausiai žydi gėlės. Geriausiai žinoma bičių rūšis yra naminės medunešės. Prieš tūkstančius metų sumanūs bitininkai prisijaukino laukines bites ir apgyvendino jas didžiuliuose aviliuose, kuriuose buvo sudarytos optimalios sąlygos medaus gamybai. Šiandien medunešės bitės kaip naminiai gyvūnai laikomos visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą.
Medunešės bitės yra labai bendruomeniškos. Kiekviename avilyje gyvena 20–60 tūkst. nevaisingų bičių patelių – jos negali dėti kiaušinėlių, tačiau atlieka įvairius praktinius darbus ir rūpinasi vienintele vaisinga bičių patele – motinėle. Vis dėlto ne visos bitės gyvena kartu kaip medunešės. Dauguma laukinių Europos bičių gyvena pavieniui.
Laukinių bičių dydis ir išvaizda taip pat labai skiriasi. Vien jų kūno svoris gali skirtis 400 kartų – nuo Dufourea halictula, sveriančios vos 0,5 mg, iki bitės dailidės, sveriančios apie 200 miligramų.
Kodėl bitės yra svarbios?
! Augalus apdulkinti padeda drugeliai ir skraidančios musės, šokinėjančios nuo gėlės prie gėlės, tačiau bitės yra bene svarbiausios natūralios apdulkintojos.
Vieni augalai apsidulkina patys, kitiems reikia pagalbos. Kadangi augalas pats negali susirasti partnerio, jam į pagalbą atskuba vabzdys. Jis ieško daug cukraus turinčio viliojančio nektaro ir daug baltymų turinčių žiedadulkių, sudarančių vyriškąją lytinę ląstelę. Ieškodamas maisto, apdulkintojas nuneša žiedadulkes į moteriškąją dalį – purką – ir įvyksta apdulkinimas. Kai kurių svarbių rūšių augalų, pavyzdžiui, kviečių, kukurūzų ir ryžių, žiedadulkes išsklaido vėjas. Kitiems augalams, tokiems kaip rapsai, pomidorai ir kavamedžiai, būtinos bitės.
Trečioji augalų grupė beveik visiškai priklauso nuo bičių apdulkinimo. Tai obelys, kininės aktinidijos, mėlynės, melionai, agurkai, migdolai, grikiai ir vanilės. Siekiant užtikrinti didelį rapsų derlių, dažnai netoli rapsų lauko strategiškai išdėstomi aviliai, kad augalams sužydėjus bitės galėtų kibti į darbą.
Laukinės bitės yra veiksmingesnės apdulkintojos nei naminės medunešės. Pastarosios mielai lanko šimtus skirtingų gėlių, tačiau skraidydamos nuo vieno augalo prie kito retai kada parsineša būtent tai gėlei tinkamų žiedadulkių. Laukinės bitės dažnai būna išrankesnės – jos lanko tik kelių genčių ar rūšių augalus, todėl paprastai perneša apdulkinti tinkamas žiedadulkes.
Kuo maitinasi bitės?
! Visos bitės maitinasi nektaru ir žiedadulkėmis, tačiau skirtingų rūšių bičių poreikiai yra unikalūs. Medunešių bičių avilys – tai superoptimalus medaus gamybos įrenginys, kuriame per metus surenkama 120–200 kg nektaro.
Didelė šio nektaro dalis skiriama darbo jėgai išlaikyti, o iš vieno avilio per metus pagaminama 40–80 kg medaus. Kitų rūšių bitės neturi tiek energijos, kad galėtų pasigaminti atsargų.
Kamanėms labai svarbu, kad netoliese visada būtų gėlių, nes negalėdamos pasiekti žiedų po kelių dienų jos žūva. Suaugusios bitės daugiausia minta nektaru ir papildomai vartoja žiedadulkių, kad patenkintų baltymų poreikį.
Bitės žiedadulkes renka skirtingais būdais. Biologai bites skirsto į lapkirpes, kurios žiedadulkes laiko po pilveliu, ir kitas rinkėjas, kurios dažniausiai ant blauzdos turi nedidelius žiedadulkių krepšelius. Didelė bičių surinktų žiedadulkių dalis atitenka lervutėms, o žiedadulkės yra pagrindinė bičių duonelės sudedamoji dalis. Bičių duonelė yra medumi sulipdyti žiedadulkių kamuoliukai. Juos bitės suvynioja, įdeda į kiekvieną korio akutę ir užklijuoja vašku. Solitarinių bičių lervos turi išgyventi misdamos bičių duonele, kol apsivaisina ir virsta suaugėlėmis.
Ar bitės agresyvios?
! Bitės retai būna tokios agresyvios kaip vapsvos, nes daugelio rūšių bitės įgėlusios miršta. Nuodingas bičių geluonis padengtas spygliukais. Šie jį įstumia giliau į auką, todėl nuodai padaro daugiau žalos, tačiau pati bitė nebegali ištrūkti gyva. Medunešės bitės ir kamanės yra mažiausiai pasyvios. Bendruomeninėms bitėms individai nėra tokie svarbūs, nes visada atsiras kitų, kurie pasirūpins palikuoniais.
Laukinių bičių atveju yra kitaip. Jos beveik neagresyvios, nes yra vienintelės maitintojos ir prisiima didesnę atsakomybę už savo palikuonių išlikimą. Geluonį turi tik bičių patelės. Patinėliai, dar vadinami tranais, įgelti negali.
Kodėl bitės gamina medų?
! Bitės maitinasi gėlių nektaru, o medunešės sugalvojo išradingą jo kaupimo būdą – cukrinį vandenį. Medus pradedamas gaminti laukuose, kur bitės iš žiedų nektarą renka naudodamos savo straubliukus.
Medunešės bitės nektarą straubliuku perneša į savo medaus skrandį. Grįžusios į avilį, jos išspjauna nektarą ir perduoda jį bitėms, esančioms avilio gamykloje. Šios bitės išskiria fermentų ir sumaišo juos su nektaru, taigi, nektare esantį cukrų iš sacharozės paverčia gliukoze ir fruktoze. Medaus bičių avilyje visą dieną plazdena sparneliai – taip užtikrinamas nuolatinis vėdinimas. Oro cirkuliacija svarbi, kad sukauptos nektaro atsargos virstų medumi.
Koncentruoto medaus gali užtekti ilgus metus. Be to, jis užima nedaug vietos, todėl galima prikaupti daug atsargų žiemai, kai žiedų mažiau arba visai nėra. Dauguma laukinių bičių turėtų su pavydu žvelgti į didžiules medunešių atsargas. Laukinės bitės pagamina mažai medaus ir dažnai savo palikuonis maitina kitu maistu.
Kas bitėms kelia daugiausia iššūkių?
! Didžiausia laukinių bičių bėda yra vietų, kuriose galima sukti lizdus ir rinkti iš augalų nektarą, trūkumas. Laukinių bičių buveinės traukiasi dėl intensyvaus žemės naudojimo ir viržynų, lankų bei laukinių gėlių pievų nykimo.
Kita grėsmė – ligos, kurias gali sukelti erkės ir virusai, migruojantys iš naminių medunešių bičių į laukines bites, pavyzdžiui, varoatozės erkė, pernešanti mirtinus virusus. Bičių atsparumas infekcijoms sumažėja, jei jas paveikia žemės ūkyje naudojami pesticidai.
Pastaraisiais metais biologai taip pat pastebėjo, kad laukinių bičių mityba prastėja, o kartais joms tenka ir badauti. Dėl to kalta konkurencija su medunešėmis. Pastebėta, kad jei kamanių bendruomenės gyvena šalia medunešių, jų individai tampa mažesni. Taip yra todėl, kad kamanės gauna nepakankamai maisto, kad užaugtų iki įprasto dydžio.
Kaip galite padėti bitėms?
! Jei sodininkai bitėms nori sudaryti geresnes gyvenimo sąlygas, turi užveisti daug nektaro ir žiedadulkių turinčių gėlių bei palikti neliestų sodo vietų, kuriose bitės galėtų sukti lizdus. Anglijoje atlikus tyrimą nustatyta, kad šiuos kriterijus atitinkančiuose soduose yra didelis kamanių lizdų tankis.
Vabzdžių viešbučiai taip pat gali padėti, tačiau jais naudojasi labai nedaug laukinių bičių. Joms netinka ten esančios standartinio dydžio ertmės, todėl bitės turi pačios nuo nulio susikurti individualius lizdus.
Vis dėlto bitės gyvena ne tik gyvenamųjų namų soduose. Joms svarbiausia – laukinė gamta, tačiau ši negali būti ir visiškai netrikdoma, nes gyvulių ganymas ir šienavimas neleidžia gėlių pievai virsti mišku. Taip pat svarbu išsaugoti tarp dirbamų plotų susodintus ir nuo vėjo apsaugančius medžius. Visa tai būtų puiki pagalba bitėms, kurios visą dieną dirba, kad augalai užmegztų vaisių, o mes turėtume maisto.
Comments are closed.