Skleidžiami garsai padeda gyvūnams medžioti ir orientuotis erdvėje.

Gyvūnų skleidžiamas garsas, kaip ir žmonių kalba, skirtas bendrauti tarpusavyje. Tačiau gyvūnijos pasaulyje jis taip pat naudojamas medžiojant arba orientuojantis erdvėje.

Garsas yra slėgio svyravimas, sklindantis ore, vandenyje ar kitoje terpėje. Gyvūnų skleidžiami garsai gali turėti keletą skirtingų paskirčių, kurios yra svarbios išgyvenimui. Pirmiausia, jais bendraujama. Garsai gali turėti daugybę variacijų, kurios perteikia skirtingą informaciją. Paukščio čiulbėjimas gali nusakyti jo fizinę būseną, pasirengimą poruotis ir atbaidyti konkurentus. Tačiau taip pat garsas gali būti naudojamas orientuojantis erdvėje (kaip tai daro šikšnosparniai) ar medžiojant.

Įvairūs gyvūnai ne tik skleidžia skirtingus garsus, bet ir skirtingai juos detektuoja. Visgi pats principas išlieka toks pat. Garsas yra sukuriamas virpinant orą ar net kūno dalis. Žinduoliai ir paukščiai gerklėje turi specialias vibruojančias membranas, vadinamas balso stygomis. Žuvys skleidžia garsus virpindamos savo plaukimo pūsles, o vabzdžiai – vieną į kitą trindami kojas, koją ir sparną arba abu sparnus. Taip pat yra gyvūnų, kurie skleidžia garsus naudodamiesi aplinkiniais objektais, tarsi grotų instrumentais. Geriausias to pavyzdys – genys, kuris triukšmauja snapu kaldamas medžio kamieną ar šakas.

Garso vibracijos, virpindamos oro molekules, sklinda erdvėje visomis kryptimis, tačiau jos girdimos tik tuomet, kai pasiekia gyvūno klausos organą, dažniausiai sudarytą iš membranos arba jautrių plaukelių. Virpesiai verčiami į nervinius signalus, o šie registruojami smegenyse.

Šikšnosparnio sonaras

Šikšnosparnių skleidžiami garsai skirti ne tik komunikacijai, bet ir navigacijai ar net grobiui aptikti.

Šikšnosparnis skleidžia garsą

  1. Iš šikšnosparnio nosies ar burnos sklinda garsas, primenantis klyksmą. Judindamas veido raukšles, jis gali suformuoti aštrų garsą.

Garsas pasiekia grobį

  1. Garsas pereina per aplinkoje esančius objektus, panašiai kaip švyturio spindulys.

Garsas atsimuša į grobį

  1. Šikšnosparnio ausys detektuoja nuo grobio atsispindėjusį garsą.

Šikšnosparnis nustato grobio buvimo vietą

  1. Įvertindami aidų trukmę, intensyvumą ir stiprumą, šikšnosparniai gali susidaryti detalų aplinkos vaizdą – tokį precizišką, jog be vargo gali aptikti uodus ir kitus smulkius vabzdžius.

MAMOS IR VAIKO RYŠYS

Jei delfino patelė nori surasti savo vaiką, ji išleidžia tik jai būdingą garsą. Jaunikliui jį atkartojus, juodu randa vienas kitą.

Kalba pirmiausia priskiriama žmonėms, tačiau kai kurie gyvūnai skleidžia sudėtingus ir skirtingus garsus, kurie taip pat gali būti laikomi kalba. Kuprotieji banginiai ir orkos leidžia ilgus, spragsėjimą, zirzimą ar spiegimą primenančius garsus, kurie dažnai vadinami dainavimu. Detali tokių garsų analizė atskleidė nuostabą keliančius rezultatus. Pastebėti nedideli garsų skirtumai tarp pavienių ir grupėse esančių banginių. Jie primena žmonių kalboje esančias skirtingas tarmes. Taip pat atskleista, jog delfinai turi individualius „vardus“, t. y. bendraudami jie naudoja specifinį garsą, kuris kiekvienam delfinui yra skirtingas.

MIRTINI GARSAI

Labai intensyvus garsas gali sukelti skausmą tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Kadangi vanduo yra tankesnis už orą, garsas jame sklinda greičiau. Todėl kai kurie gyvūnai naudoja garsus kaip ginklus. Kašalotai gali skleisti labai smarkų, sprogimą primenantį triukšmą. Tokie skardūs garsai padeda surasti maistą. Pakankamai stipri garso banga užmuša žuvis ir kalmarus.

Garsiausias pasaulio gyvūnas – kašalotas. Jo skleidžiamas garsas yra slėgio banga, kurios storis prilygsta telefono ryšių stulpui. Jei tokį garsą išgirstume būdami po vandeniu, jis skambėtų garsiau net už reaktyvinio variklio ūžimą kilimo metu.

Parašykite atsiliepimą

Pin It