Jūsų širdis ima smarkiai plakti, kūną sukausto baimė, imate nerimauti, jog galite mirti. Taip atrodo panikos ataka. Ją yra patyrę gausybė žmonių. Daug metų ši reakcija padėdavo išgyventi, tačiau šiais laikais tai tik nepatogi praeities relikvija.
2020 m. pavasarį, kai pasaulį sukrėtė COVID-19 pandemija, žmonės suplūdo į prekybos centrus. Lentynos buvo tiesiog iššluotos, nepaliekant nei maisto, nei tualetinio popieriaus.
Vėliau prekės vėl užpildė lentynas, o mes supratome, kad nėra jokio reikalo kaupti atsargas. Visa ši situacija parodė, kas nutinka, kai žmones apima panika.
Evoliucijos kontekste panika yra viena mažiausiai suprantamų emocijų, kurias gali patirti žmonės ir kiti gyvūnai. Mus gali užplūsti malonios, jausmingos, šokiruojančios ar visiškai nemalonios emocijos, tačiau jos visos turi tam tikrą tikslą: priverčia mus imtis veiksmų arba sulaiko, kad nedarytume konkrečių dalykų. Emocijos yra evoliucinis atsakas į iššūkius, su kuriais susidūrė mūsų protėviai.
Be baimės būtume išnykę
Baimė yra emocija, įspėjanti apie pavojų ir skatinanti nuo jo bėgti. Panika – tai ypatinga reakcija į baimę, kuri kyla tuomet, kai pavojus atrodo neišvengiamas. Jei gyvūnas nejaustų baimės, jis galėtų atsidurti per arti plėšrūnų ar pakliūti į pavojingas situacijas, todėl tikėtina, jog ilgai neišgyventų. Vienokia ar kitokia baimės forma yra būdinga beveik visoms gyvūnų rūšims. Net vabzdžiai ją jaučia, tik medūzas galima laikyti visiškai bebaimėmis.
Nuo plėšrūnų ir pavojų sauganti baimė gali būti įgimta, tačiau jos taip pat galima išmokti, pavyzdžiui, prilietus kaitlentę ir nusideginus. Kadangi baimė iš esmės susijusi su išgyvenimu, šiais laikais ji turi daug neracionalių ir susimąstyti verčiančių variantų.
Puikus to pavyzdys – fobijos, t. y. įgimtos konkrečių objektų ar situacijų baimės. Tai gali būti vorų (arachnofobija), mažų patalpų (klaustrofobija) ar bet kokia kita neracionali konkrečių objektų baimė. Vorai yra labiausiai žmones gąsdinantys padarai. Pamatę ant žemės tupintį vorą, daugelis jį apeitų kuo didesniu atstumu. Nors iš tiesų būtų daug racionaliau bijoti ne voro, o kelių eismo įvykių, ligų ar oro taršos.
Trys pastarieji dalykai sukelia daugybę mirčių, tačiau mes jų taip nebijome. Mūsų primityvi paveldėta vorų baimė yra stipresnė, nors dažniausiai šie padarėliai nekelia jokio pavojaus. Tačiau tai pakeisti labai sunku.
Atsikratyti baimės sunku
Kitaip nei baimė, kurią sukelia neigiama patirtis, įgimtos fobijos atsiranda savaime. Fobijos negali būti pašalintos tiesiog kalbant apie jas ar net tiesiogiai susidūrus su baimę keliančiais objektais ar situacijomis. Jos susiformavo reaguojant į realybę, egzistavusią mūsų evoliucinėje praeityje, o ne dabartyje.
Vorai gali nešioti ligas, todėl kadaise žmonėms kėlė tikrą grėsmę. Nors jie vis dar yra pavojingi gyvenantiems kai kuriuose šiltuose pasaulio kraštuose, mūsų rūšies išlikimui jau nebekelia pavojaus. Vadinasi, vorų baimė buvo evoliucinės atrankos parametras ir nors ji yra nepatogi, pati baimė nėra kenksminga, todėl su laiku neišnyko.
Tačiau panika yra ypatinga reakcija. Baimė skatina ieškoti būdo pabėgti nuo pavojaus, o panika kyla, kai manome, jog negalime išvengti grėsmės. Panika yra tokia stipri emocija, kad gali suparalyžiuoti arba sukelti intensyvias reakcijas, kurios dar labiau pablogintų situaciją.
Vis dėlto žmonės apie paniką išmano nedaug. Mūsų žinios šioje srityje yra labiau pagrįstos pasakojimais ir kasdieniais pastebėjimais, o ne tikrais eksperimentais. Taip yra todėl, kad dėl etinių priežasčių laboratorijoje mokslininkai negali sukelti žmonėms panikos ir jos tyrinėti.
Gyvūnai taip pat panikuoja
Sunku suprasti, kokiomis aplinkybėmis panika žmonėms galėjo būti evoliuciškai naudinga. Tačiau šiek tiek informacijos apie tai pateikia kitų gyvūnų pasaulis.
Kai gresia pavojus, gyvūnai teturi dvi galimybes: kovoti arba apsimesti mirusiu. Būtent taip elgiasi į kampą įspraustos pelės. Jos gali sustingti, tarsi būtų negyvos, todėl net pačios gudriausios katės į jas nekreipia dėmesio. Tiesa, žmonėms tokia panikos nauda abejotina, nes mes retai susiduriame su situacijomis, kuriose praverstų apsimesti negyvais.
Panika neturi nieko bendra su sveiku protu, tačiau ji yra susijusi su bandymu išlikti, kad ir kokie neracionalūs atrodytų mūsų veiksmai. Patirtis rodo, kad panikos beveik neįmanoma sukontroliuoti. Geriausias sprendimas būtų pažinti savo reakcijas ir prieš ištinkant kitai panikos atakai, išmokyti savo kūną tinkamiau į tai reaguoti.
Comments are closed.