Kas lemia nemalonų išmatų kvapą ir ar tikrai jo įkvepiant fekalijų dalelės patenka į nosį?
Kvapai mus informuoja apie išorinį pasaulį, o smarvė įprastai įspėja, jog reikėtų laikytis atokiau. Išmatose yra daug bakterijų. Patekusios į kraują, jos gali mus užkrėsti, o blogiausiu atveju – nužudyti. Taigi organizmas kvapą supranta kaip galimą pavojų.
Kvapas atsiranda dėl bakterijų išskiriamų dujų, o šios labai priklauso nuo mūsų mitybos.
Vienų rūšių bakterijoms palankus skaidulų gausus maistas, o kitų rūšių bakterijos klesti, kai suvartojame daug baltymų.
Nemalonų išmatų kvapą paprastai sukelia baltymai. Bakterijoms skaidant mėsoje esančius baltymus ir aminorūgštis, išsiskiria nemaloniai dvokianti siera ir azotas.
Kai užuodžiame išmatų kvapą, nebūtinai į mūsų nosį patenka fekalijų dalelių. Nosies uoslės receptoriams stimuliuoti pakanka dujų.
Vienas eksperimentas parodė, kad bakterijų pilnų išmatų dalelių pasklidimas yra ribotas. Šis eksperimentas sumanytas vienai Australijos slaugytojai susirūpinus, kad iš jos išeinančios dujos platina bakterijas steriliose operacinėse.
Atliekant eksperimentą tiriamasis 5 cm atstumu paskleidė savo dujas į Petri lėkšteles, mūvėdamas apatinius ir be jų. Bakterijos išaugo tik toje lėkštelėje, ant kurios dujos buvo paleistos nemūvint apatinių.
IŠMATOS SKLEIDŽIA NEMALONAUS KVAPO DUJAS
Vandenilio sulfidas – sieros junginys, kuriam būdingas supuvusio kiaušinio kvapas.
3-metilindolis – baltymams skylant susidarantys azoto likučiai, turintys fekalijoms būdingą kvapą.
Amoniakas – azoto junginys, kuriam būdingas aštrus ir katės šlapimą primenantis kvapas.
Metanetiolis – sieros junginys, kurio kvapas primena supuvusius kopūstus ir česnakus.
Comments are closed.