Vienas žmogus sugalvoja mintį, o kitas ją stebuklingai atspėja. Dauguma mokslininkų telepatiją laiko nesąmone, tačiau kaip yra iš tiesų?
Motina ir duktė sėdi viena priešais kitą, jas skiria neaukšta pertvara. Jos gali matyti viena kitos akis, bet ne rankas. Motina iš malkos ištraukia kortą, pažvelgia į simbolį (kvadratą) ir nupiešia jį ant popieriaus lapo.
Tada pažvelgia dukteriai į akis. Paklausta, kokią figūrą nupiešė mama, duktė nedvejodama atsako: „Kvadratą.“
Eksperimentas kartojamas 25 kartus, ir nors yra penki galimi simboliai, duktė teisingai atsako 24 kartus. Statistiškai tai negalėtų būti sėkmė, todėl mokslininkai nusprendžia, kad duktė gali skaityti motinos mintis.
Šis eksperimentas 2018 m. buvo atliktas Italijoje. Tačiau, kaip ir dauguma kitų telepatiją tyrinėjančių eksperimentų, daug mokslininkų jis neįtikino.
Kritikų nuomone, tokie eksperimentai atliekami netinkamai ir neužkerta kelio sukčiavimui. Kur kas labiau už telepatijos triuką mokslininkai norėtų išvysti paaiškinimą, kokiu fizikiniu būdu mintys gali būti perduodamos iš vieno žmogaus kitam.
Vis dėlto negalime visiškai atmesti telepatijos egzistavimo. Anot kanadiečių psichologo Michaelo Persingerio, kai minčių skaitytojai teisingai atsako į klausimus perskaitę kito žmogaus mintis, tam tikroje jų smegenų srityje galima užfiksuoti aktyvumą.
Atsakymus išduoda veido išraiškos
Minčių skaitymas (telepatija) yra parapsichologijos šaka, tyrinėjanti ypatingus psichinius gebėjimus, kurių turintys tvirtina kai kurie žmonės.
Parapsichologija tyrinėja ir telekinezę – gebėjimą fizinius objektus paveikti smegenimis – bei aiškiaregystę – gebėjimą numatyti ateitį. Vis dėlto daugiausia mokslininkų dėmesio sulaukė būtent telepatija.
Vienas žinomiausių telepatijos tyrinėtojų – amerikietis J. B. Rhine’as. Jis laikomas parapsichologijos pradininku. Iki mirties (1980) jis atliko daugybę eksperimentų su Zenerio kortomis. Anot jo, eksperimentai įrodė, kad minčių skaitymas yra realus reiškinys.
Mokslininko naudotos kortos pavadintos 4 deš. jas sukūrusio psichologo Karlo Zenerio vardu. Malką sudaro 25 kortos su penkiais skirtingais simboliais – po penkias kortas su kiekvienu simboliu.
Vienas tiriamasis traukia kortą, pažiūri į ją ir pagalvoja apie joje pavaizduotą simbolį. Minčių skaitytojas stengiasi perskaityti tiriamojo mintis ir įvardyti ištrauktą kortą.
Tokie eksperimentai sulaukė daugybės mokslininkų kritikos. Vienas pagrindinių argumentų – paprastai tiriamasis ir minčių skaitytojas būna tame pačiame kambaryje, o tai sudaro galimybę įvelti klaidų ir sukčiauti. Tiriamasis gali veido išraiškomis arba skleidžiamais garsais (tikslingai arba ne) atskleisti simbolį minčių skaitytojui. Taigi, minčių skaitytojai teisingą atsakymą gali pamatyti, išgirsti ar kitaip pajusti nenaudodami telepatinių gebėjimų.
J. B. Rhine’o bei kitų mokslininkų eksperimentai kritikuojami ir dėl prastos rezultatų statistinės analizės. Kai galima rinktis iš penkių skirtingų simbolių, minčių skaitytojas turi 20 % tikimybę atspėti teisingą atsakymą. Jei jam pavykdavo tai padaryti dažniau, tyrėjai manydavo, kad taip nutiko dėl telepatijos.
Tačiau tokios išvados daryti negalima! J. B. Rhine’as ne visada ištrauktas kortas grąžindavo į malką, todėl tikimybė atspėti keisdavosi.
Paprastai telepatijos eksperimentai kartojami nepakankamai, kad būtų galima užtikrintai įrodyti minčių skaitytojų gebėjimus. Negana to, yra dar viena esminė daugumos eksperimentų silpna vieta.
Paprastai mokslininkai pirmenybę teikia paaiškinimui, kokie mechanizmai nulemia stebimus reiškinius, tačiau telepatijos tyrinėtojai retai pasiūlo paaiškinimų, kaip minčių skaitymas galėtų veikti.
Vis dėlto gali būti, kad savo eksperimentuose galimo mokslinio telepatijos paaiškinimo pėdsaką aptiko psichologas Michaelas Persingeris. Savo tyrimuose jis suderino minčių skaitymą su smegenų skenavimu.
Įsižiebia ypatinga smegenų sritis
2009 m. M. Persingeris Laurentiano universitete (Kanada) atliko eksperimentą su minčių skaitytoju Seanu Harribance’u. Eksperimento metu 10 žmonių vienas po kito minčių skaitytojui rodė savo artimų giminaičių, sutuoktinių ar draugų nuotraukas ir tuo pat metu galvojo apie nuotraukose rodomų žmonių asmeninius bruožus. S. Harribance’as turėjo kiek įmanoma geriau apibūdinti žmonių asmenybes.
Atliekant tyrimą minčių skaitytojui ant galvos buvo uždėtas šalmas su 19 elektrodų, registruojantis jo smegenų bangas (EEG). Analizuodamas surinktus duomenis, M. Persingeris pastebėjo aiškų dėsningumą.
Kai S. Harribance’as pasakodavo apie nuotraukoje matomą nepažįstamą žmogų, sustiprėdavo mažos srities, esančios giliai dešiniajame smegenų pusrutulyje, veikla. Ši sritis vadinama dešiniuoju parahipokampu. Anot M. Persingerio, tai ir yra minčių skaitymo smegenų centras, kuris įsijungia tada, kai mums pavyksta perskaityti kitų žmonių mintis.
Kiti mokslininkai taip pat bando prisidėti prie diskusijų apie telepatiją ir derina šį reiškinį su smegenų veiklos tyrimais. Tyrimų centro „Starlab“ (Barselona) teorinio fiziko Giulio Ruffini eksperimentas galbūt gali paaiškinti, kaip minčių perdavimas didina tam tikros smegenų dalies aktyvumą.
Perduotas žybsnio atvaizdas
2014 m. G. Ruffini su kolegomis tiriamajam parodė ryškų šviesos žybsnį. Tiriamajam ant galvos odos pritaisyti elektrodai įrašė smegenų bangas, susidariusias išsyk po žybsnio ir pasklidusias po kaukolę.
Šias bangas mokslininkai pavertė magnetiniu lauku ir jį perkėlė kitam tiriamajam virš galvos. Magnetinis laukas pats prasiskverbė pro kaukolę ir suaktyvino regos centrą. Tiriamasis išvydo ryškų šviesos žybsnį.
Taip vieno žmogaus vaizdinis pojūtis iškeliavo jam iš kaukolės, pateko kitam žmogui į kaukolę ir sukėlė panašaus šviesos žybsnio pojūtį.
Vadinasi, įvyko tikras minčių perdavimas! Mokslininkams tereikėjo smegenų bangas paversti magnetiniu lauku ir perkelti jį nuo vieno žmogaus galvos prie kito. Tuomet ryškaus žybsnio pojūtis natūraliai buvo perduotas. Eksperimentas sufleruoja, kad telepatija galbūt nėra vien vaizduotės vaisius. Naudojant specialią įrangą išties įmanoma perduoti mintis.
Mokslininkai nežino, ar mintys be įrangos galėtų būti perduodamos iš vieno žmogaus kitam. Bet teoriškai smegenų bangos galėjo nulemti, kad italų atliktame eksperimente duktė sėkmingai atspėjo beveik visas motinos ištrauktas kortas.
Vis dėlto kritikai linkę manyti, kad moteris tiesiog perskaitė motinos veido išraiškas arba klausėsi rašiklio skrebenimo ant popieriaus, kai buvo piešiami ištraukti simboliai.
Vėliau toks pats eksperimentas buvo pakartotas su aukštesne pertvara, neleidžiančia akių kontakto. Kad nebūtų jokių garsų, motina naudojo „iPad“. Šįsyk rezultatai skyrėsi kardinaliai: duktė teisingai atsakė vos penkis kartus iš 25. Būtent tiek galima tikėtis paprasčiausiai spėliojant.
Lieka klausimas – ar aukštesnė pertvara ir tylus „iPad“ užblokavo minčių bangas tarp motinos ir dukros… ar tiesiog neleido joms perduoti viena kitai užmaskuotų pranešimų?
Comments are closed.