Mokslininkai ir žvejai varžosi dėl gražiakriauklio galvakojo

Skaityti visą straipsnį »

Nautilai, kaip ir visų galvakojų protėviai, vis dar turi išorinę kriauklę. Pradėjus juos gaudyti ir pritaisius radijo siųstuvus, biologams pavyko sužinoti daugiau apie šiuos gyvūnus. Bėda ta, kad ir neturtingi vietos žvejai gaudo nautilus dėl labai paklausių šių galvakojų kriauklių.

Ironiška, tačiau didžiausią pavojų nautilams kelia tai, kas juos saugo. Moliuskų kriauklė – itin mėgstamas suvenyras, vadinasi, ir svarbus pajamų šaltinis neturtingiems vietos žvejams. Dėl žvejybos šiai rūšiai iškilo pavojus, todėl, susirūpinęs jų išsaugojimu, Australijos jūrų biologas Andrew Dunstanas pasišovė surinkti kuo daugiau informacijos apie šiuos gyvūnus.

Nuo 1998 metų Dunstanas darbuojasi Australijos rytinėje pakrantėje, prie nedidelio Erelių Žuvininkų koralinio rifo mėgindamas atskleisti vietinės nautilų populiacijos paslaptis. Svarbiausias jo darbo tikslas – sukaupti kuo daugiau informacijos apie šių gyvūnų biologiją, elgseną ir juos suskaičiuoti. Kad įvairios pasaulinės gamtosaugos organizacijos imtųsi kokių nors veiksmų išsaugoti šiuos gyvūnus, jos pirmiausia turi turėti pakankamai informacijos apie populiacijos dydį ir gyvūnų ekologinę bei biologinę svarbą.

Sugavę nemažai nautilų, mokslininkai smulkiai išnagrinėjo jų anatomiją, tačiau iš esmės beveik nieko nežinome, kaip šie gyvūnai elgiasi laisvėje. Paprastai nautilai laikosi arčiau koralinių rifų, tačiau kai kada išnyra į paviršių – tuomet narai gali apžiūrėti juos iš arti. Labiausiai jie mėgsta gilesnius nei 100 metrų vandenis, ten niekas nedrumsčia jų ramybės.

Taigi mokslininkams ne taip jau paprasta juos pagauti. Įdėjus masalo, paprastai vištienos gabalėlių, varžos panardinamos į 300 metrų gylį. Po kelių valandų jos iškeliamos – kelti reikia neskubant, kad gyvūnai spėtų prisitaikyti prie slėgio pokyčių ir ištraukti į paviršių nežūtų. Beveik viskas atliekama rankomis.

Nautilai mėgsta gilesnius vandenis

Iškėlus gyvūnus į paviršių, darbuotis tenka sparčiai. Nautilai įpratę gyventi žemoje temperatūroje, todėl atogrąžinė Australijos šiluma jiems – tikras išbandymas. Taigi sugautus juos būtina nedelsiant panardinti į šalto vandens rezervuarus, tik tuomet galima atlikti tyrimus.

Galvakojai pasveriami, išmatuojami, o svarbiausia – paženklinami, kad sugautus kitą kartą būtų galima atpažinti. Ženklinama paprastai – kriauklėje išgraviruojamas numeris. Prieš paleidžiant atgal į laisvę prie moliuskų pritvirtinamas radijo siųstuvas, todėl galima stebėti, kaip jie juda vandenyje. Be to, negalima jų išmesti per bortą, nes paviršiuje jų gali tykoti įvairūs pavojai. Nautilai sudedami į narvą, nuleidžiami į 30 metrų gylį ir tik tada paleidžiami į laisvę, o ten jie patys pasirenka tinkamą gylį.