Valdymą perima autopilotas

Skaityti visą straipsnį »

Vis daugiau karo aviacijoje naudojamų nepilotuojamųjų lėktuvų pritaikoma civilinėje aviacijoje. Kol kas daugumą jų iš dalies valdo skrydžių valdytojai, arba per atstumą veikiantys pilotai, tačiau daugėja ir visiškai automatiškai valdomų lėktuvų. Tokie lėktuvai atveria milžiniškas galimybes – tai puiki priemonė ir įvairioms valstybės tarnyboms, ir mokslininkams.

Kalifornijos miškuose siaučiantiems dideliems gaisrams stebėti amerikiečių tarnybos skraidina nepilotuojamuosius žvalgybinius lėktuvus. Pietinėje JAV dalyje – prie Meksikos valstybės sienos – pasienio policija nepilotuojamaisiais lėktuvais seka nelegalius imigrantus, narkotikų prekeivius, įtariamus teroristus. 2008 metais uraganams nusiaubus Luizianą ir Teksasą (JAV), nepilotuojamieji lėktuvai ieškojo dingusių žmonių ir vertino pastatams padarytą žalą. Šie lėktuvai taip pat padėjo stebėti Raudonosios upės potvynių mastą JAV šiaurėje. Kitoje Ramiojo vandenyno pusėje, Japonijoje, nepilotuojamuosius orlaivius, tiksliau – nuotolinio valdymo malūnsparnius, naudoja japonų žemdirbiai – malūnsparniai purškia dirbamus laukus piktžolių nuodais arba barsto trąšas.

Nors nepilotuojamieji lėktuvai jau seniai naudojami kariniams tikslams ir jų reikšmė vis didėja amerikiečių ir europiečių pajėgoms vykdant karines užduotis visame pasaulyje, šiandien kompiuterinių programų komandomis valdomi lėktuvai pamažu įsitvirtina ir civilinėje aviacijoje.

Nepilotuojamųjų lėktuvų, profesiniu žargonu sutrumpintai vadinamų UAV (angl. unmanned aerial vehicles) arba UAS (angl. unmanned aircraft systems), šalininkai ir gamintojai įžvelgia dideles automatiškai valdomų orlaivių galimybes – tikimasi, kad tokie orlaiviai galės perimti daugelį užduočių, kurias šiandien atlieka įprasti pilotuojamieji lėktuvai. Nepilotuojamieji lėktuvai taip pat gali būti pasitelkiami tuomet, kai pilotuojamaisiais lėktuvais skraidyti neįmanoma arba per brangu. Nors nepilotuojamieji lėktuvai turi daug pranašumų, palyginti su paprastais lėktuvais, kol kas kai kurie esminiai trūkumai neleidžia jų plačiau naudoti civiliniais tikslais. Pagrindinis trūkumas yra tas, kad dabartinės skrydžių valdymo sistemos nepritaikytos nepilotuojamųjų lėktuvų skrydžiams valdyti, nes remiasi piloto ir skrydžių valdymo centro bendravimu radijo ryšiu.

Padėtis turėtų keistis, nes pamažu jau diegiamos naujos skrydžių valdymo sistemos. Taip pat valstybių politikai, gamintojai ir Europos bei JAV aukštųjų technologijų bendrovės rengia technologinį ir teisinį pagrindą tam, kad ateityje nepilotuojamieji lėktuvai galėtų būti naudojami civilinėms reikmėms taip pat plačiai, kaip ir pilotuojamieji lėktuvai.

JAV rengia daugiau skrydžių valdymo specialistų negu pilotų

Pirmieji nepilotuojamieji lėktuvai buvo vadinami dronais, jų istorija siekia maždaug Pirmojo pasaulinio karo laikus, kai buvo pradėta eksperimentuoti su tokiais lėktuvais. Vis dėlto tik Antrojo pasaulinio karo metais radijo bangomis valdomus dronus pradėta naudoti karo veiksmams. Po karo šie lėktuvai buvo toliau kuriami ir tobulinami, juose imta montuoti reaktyvinius variklius. Vietnamo karo metais septintajame dešimtmetyje, taip pat aštuntajame dešimtmetyje amerikiečių karinės pajėgos plačiai naudojo nepilotuojamuosius žvalgybos lėktuvus. Sudėtingesni nepilotuojamieji lėktuvai radosi devintajame dešimtmetyje, ėmus sparčiai plėtotis kompiuterių technologijoms. Šiandien nepilotuojamųjų lėktuvų gamybą daugiausia skatina karinės organizacijos – JAV, Izraelyje ir Didžiojoje Britanijoje.