Genus valdo slaptos jėgos

Skaityti PDF »

Esame linkę manyti, kad mūsų biologinį likimą lemia genetinis kodas. Tačiau ne tik genetinis kodas sprendžia, kokių savybių turime ir kokias perduodame savo palikuonims. Svarbūs mechanizmai, esantys už genomo ribų, skatina ar pristabdo tam tikrus genus. Vadinamosios epigenetinės modifikacijos reiškia, kad savybės, kurias įgyja augalai ar gyvūnai, pavyzdžiui, per maisto medžiagas, gali būti perduodamos ateinančioms kartoms.

Remiantis klasikinėmis paveldimumo taisyklėmis ir žiniomis apie žmoniją būtų galima nuspėti, kaip paveldimi tam tikri genai ir kokiu būdu jie pasireiškia mūsų palikuonims.

Tačiau tyrimai atskleidžia, kad ne tik DNR grandinė lemia, kokius genus ir iš ko paveldėsime. Netgi iš vienos kiaušialąstės išsivysčiusių dvynių vienas iš vaikų gali paveldėti ligą, o kitas būti visiškai sveikas.

Kai kurias paveldimąsias savybes lemia ir tai, paveldime jas iš tėvo ar iš motinos. Tam tikrais atvejais aplinkos veiksniai lemia naujų savybių atsiradimą ir jos vėliau taip pat perduodamos iš kartos į kartą.

Biologai ėmė suprasti, kaip kūnas apdoroja chromosomose esančią genetinę informaciją ir kokį ypatingą vaidmenį atlieka genai. Nekalbame apie mutacijas, kadangi pagrindinis genetinis kodas nekinta.

Tik tam tikros epigenetinės modifikacijos lemia, kad neaktyvūs genai yra aktyvinami arba atvirkščiai. Modifikacijos yra pastovios, jos perduodamos iš ląstelės į ląstelę kiekvieno pasidalijimo metu, todėl naujoji savybė tampa nuolatinė.

Tai suteikia galimybę „atsikratyti“ nenaudingų genų ir taip išvengti būtinybės juos valdyti. Tačiau atsiradus būtinybei galite aktyvinti nuslopintą (išmestą) geną, kad jis vėl galėtų keliauti po ląsteles.