Naujas skeneris atskleidžia mumijų paslaptis

Skaityti visą straipsnį »

Meresamunė buvo senovės Egipto šventyklos dainininkė, gyvenusi prieš 3000 metų. Meresamunės mumiją 1920 metais įsigijo Čikagos muziejus. Niekas iki šiol nedrįso atidaryti nuostabaus mumijos karsto. Neseniai, pasitelkus naują galingą skenerį, pavyko pažvelgti į karsto vidų.

Keliaujant iš Luksoro, senasis Mohammedas Mohassebas pažadėjo man kai ką parodyti. Po daugybės keblumų ir nesklandumų jis man labai slapta pagaliau parodė mumijos karstą, išpieštą nuostabiomis ir ryškiomis spalvomis.“ Taip laiške žmonai 1920 metų sausio 25 dieną rašo amerikiečių egiptologas Jamesas Henry Breastedas. Egiptologas suderėjo nedidelę 330 svarų kainą už mumijos karstą ir parsivežė jį namo, į Čikagos universiteto Orientalistikos institutą.

Mumija buvo vardu Meresamunė. Ji buvo Amono šventyklos dainininkė. Taip parašyta ant karsto viršaus. Vardas „Meresamun“ reiškia „Amonas ją myli“. Karsto puošyba rodo, kad Meresamunė gyveno valdant 22 dinastijai 3-iuoju pereinamuoju laikotarpiu – maždaug 800 m. pr. Kr. Nė vienas archeologas nedrįso atidaryti karsto ir gadinti nuostabių jo puošmenų. Tik 1991 metais karstas buvo nuskenuotas, nūdienos požiūriu, labai lėtu skeneriu, galinčiu per sekundę padaryti tik vieną nuotrauką.

Skeneriu buvo gautos kelios neryškios nuotraukos. Vis dėlto jose buvo matyti, kad Meresamunės žandikaulis ir vienas pirštas sulaužyti, o kakle buvo pastebėtas kažkoks mazgelis, manyta, kad tai padidėjusi skydliaukė. Be to, ant akių jai buvo uždėti tik du amuletai – jos luomo moteriai tai gana nedaug. Nuo to laiko skenavimo technika gerokai patobulėjo. 2008 metų liepą Orientalistikos institute Meresamunė vėl buvo paguldyta į skenerį – 64 pjūvių „Philips Brilliance“, galintį padaryti 64 nuotraukas per sekundę. Tyrinėtojai norėjo sužinoti, ar ji buvo gimdžiusi, nes egzistuoja daugybė teorijų ir nuomonių, kas galėjo tapti šventyklų dvasininkėmis.

Kai kurie mokslininkai mano, kad jos turėjo laikytis celibato, kiti teigia, kad tai nebuvo privaloma ir egiptiečių dvasininkės galėjo ištekėti, susilaukti vaikų ir šalia šventyklos gyventi įprastą šeimos gyvenimą.