| Iliustruotasis mokslas Nr. 1 (28) |
|
Nenustygstantis žvilgsnis padeda įsižiūrėti Be perstojo judančios akysNors to nepastebime, mūsų akys nuolat silpnai trūkčioja. Mokslininkai nuo seno žinojo apie šį reiškinį, tačiau negalėjo jo paaiškinti. Neseniai garsi neurologė Susana Martinez-Conde padarė stulbinamą išvadą: jei žmonių akys nuolatos nejudėtų, jie matytų kaip varlės – tik judančius daiktus. Vaizdas gali užhipnotizuoti tiesiogine žodžio prasme. Jei įdėmiai įsižiūrėsite į vieną nejudančio peizažo detalę, visa kita po truputį pranyks iš regos lauko. Tiesiog iškris iš jo. Laimė, visiškai sustabdyti nenustygstančių akių neįmanoma. Žvelgiant į žmogaus veidą žvilgsnis juda be perstojo – nuo nosies prie akių, burnos ar skruosto. Net jei akimirką žvilgsnis stabteli prie kokios detalės arba net jei manome, kad į ką nors įsistebeilijome, akys niekada nenustoja judėjusios. Dėl mažyčių, nematomų akies obuolio judesių žvilgsnis nuolat trūkčioja. Jei akys nejudėtų – mes apskritai nematytume, nes akies nervinės ląstelės pavargtų stebėti vieną tašką vos po kelių sekundžių. Nervai siunčia signalą smegenims Kai esame atsimerkę, į akies tinklainę, kurioje yra apie 125 milijonai nervų, patenka šviesa, atsispindėjusi nuo mus supančių daiktų. Akies nervai – tai šviesai jautrūs receptoriai, kiekviename yra milijonai šviesai jautraus baltymo rodopsino molekulių. Į molekulę pataikius nors vienam fotonui – mažiausiai šviesos dalelei – ji deformuojama. Šviesai pasiekus receptorių šis žaibo greitumu perduoda signalą smegenims. Nuolat dirginami šviesai jautrūs receptoriai, kaip ir visi nervai, vis dėlto „aptingsta“. |
TurinysIndėnų kultūra gyveno iš juodžemio » Akių judėjimas leidžia sutelkti žvilgsnį » Milžiniški žinduolių „Apollo 16“: geologija Mėnulyje » |



