Nenustygstantis žvilgsnis padeda įsižiūrėti

Be perstojo judančios akys

Skaityti visą straipsnį »

Nors to nepastebime, mūsų akys nuolat silpnai trūkčioja. Mokslininkai nuo seno žinojo apie šį reiškinį, tačiau negalėjo jo paaiškinti. Neseniai garsi neurologė Susana Martinez-Conde padarė stulbinamą išvadą: jei žmonių akys nuolatos nejudėtų, jie matytų kaip varlės – tik judančius daiktus.

Vaizdas gali užhipnotizuoti tiesiogine žodžio prasme. Jei įdėmiai įsižiūrėsite į vieną nejudančio peizažo detalę, visa kita po truputį pranyks iš regos lauko. Tiesiog iškris iš jo.

Laimė, visiškai sustabdyti nenustygstančių akių neįmanoma. Žvelgiant į žmogaus veidą žvilgsnis juda be perstojo – nuo nosies prie akių, burnos ar skruosto. Net jei akimirką žvilgsnis stabteli prie kokios detalės arba net jei manome, kad į ką nors įsistebeilijome, akys niekada nenustoja judėjusios. Dėl mažyčių, nematomų akies obuolio judesių žvilgsnis nuolat trūkčioja. Jei akys nejudėtų – mes apskritai nematytume, nes akies nervinės ląstelės pavargtų stebėti vieną tašką vos po kelių sekundžių.

Nervai siunčia signalą smegenims

Kai esame atsimerkę, į akies tinklainę, kurioje yra apie 125 milijonai nervų, patenka šviesa, atsispindėjusi nuo mus supančių daiktų.

Akies nervai – tai šviesai jautrūs receptoriai, kiekviename yra milijonai šviesai jautraus baltymo rodopsino molekulių. Į molekulę pataikius nors vienam fotonui – mažiausiai šviesos dalelei – ji deformuojama. Šviesai pasiekus receptorių šis žaibo greitumu perduoda signalą smegenims. Nuolat dirginami šviesai jautrūs receptoriai, kaip ir visi nervai, vis dėlto „aptingsta“.