Klastingos vėžio ląstelės

Skaityti visą straipsnį »

Viena pavojingiausių vėžinių ląstelių savybių – gebėjimas plisti po organizmą ir formuoti naujus auglius. Bandymai su pelėmis padėjo mokslininkams išsiaiškinti, koks genas lemia šią savybę. Sukūrus naujus vaistus, būtų galima sustabdyti vėžio plitimą.

Kai vėžinė ląstelė atsiskiria nuo auglio ir kartu su krauju keliaudama po organizmą pasiekia kitą audinį, kyla grėsmė, kad prisitvirtinusi prie jo ims formuoti naują auglį. Šis procesas vadinamas metastaze. Vėžinį auglį galima pašalinti chirurginiu būdu arba švitinant, tačiau, jeigu vėžys jau išplitęs po organizmą, pašalinti visus auglius nepaprastai sudėtinga. Todėl mokslininkai siekia išsiaiškinti, kokie mechanizmai lemia metastazių formavimąsi ir kaip būtų galima blokuoti šią mirtinai pavojingą savybę.

Nemažai faktų rodo, kad perversmas jau čia pat. Šių metų pradžioje Amerikos, Didžiosios Britanijos ir Kanados mokslininkai paskelbė keletą bandymų, jų rezultatai rodo, kad vėžinių ląstelių savybę sudaryti metastazes lemia tam tikras genas. LOX genas žinomas jau kone du dešimtmečius, tik dėl kitos, naudingos, savybės – jis stiprina organizmo jungiamuosius audinius ir suteikia jiems elastingumo. Šiandien paaiškėjo, kad jo vaidmuo dvilypis – jis padaro paslaugą ir vėžinėms ląstelėms.

Kaip kad sodininkas prieš sodindamas augalus išpurena, palaisto ir patręšia žemę, norėdamas sudaryti kuo geresnes sąlygas sėkloms dygti, taip ir LOX genas paruošia audinį, kad atsiskyrusi vėžinė ląstelė galėtų kuo geriau įsitvirtinti ir užmegztų naują auglį. Sėkla geriausiai sudygsta lengvoje, purioje žemėje, tad ir vėžinei ląstelei reikia, kad audinio ląstelės praretėtų, leistų jai prasiskverbti ir įsikurti tarp jų. Tuomet tereikia kraujo, kad vėžinė ląstelė gautų reikalingų medžiagų ir galėtų augti. Juk ir sodininkas laisto bei tręšia ką tik pasėtą grūdą.

Vėžinės ląstelės priverčia jas pakviesti

Dar 2005 metais išsiaiškinta, kad augliai nesiunčia vėžinių ląstelių ieškoti naujų vietų metastazėms formuotis šiaip sau, aklai. Neaišku kaip, tačiau jie pasirūpina, kad atokiau nuo auglio esantis audinys imtų keistis. Kai ląstelės praretėja ir ima formuotis naujų kraujagyslių, audinys jau pasirengęs priimti vėžinę ląstelę – tik tada ši pasiunčiama.

Tai įrodė Niujorko Kornelio universiteto mokslininkai, vadovaujami Shahino Rafii ir Davido Lydeno. Jie atliko nedidelį bandymą, norėdami patikrinti, ar kaulų čiulpų ląstelės dalyvauja šiame pasirengimo procese.