Kiek yra rūšių

Skaityti PDF »

Žmonėms nepatinka chaosas. Atrodo, kad poreikis viską sisteminti mums būdingas iš prigimties – net seniausius mums žinomus istorinius šaltinius sudaro daugiausia sąrašiniai dokumentai, t. y. sąskaitos, prekybos katalogai, gyventojų sąrašai, taip pat mus supančių gyvūnų ir augalų sąvadai. Tūkstančius metų įvairios tautos bandė rasti atsakymą į, regis, paprastą klausimą: kiek gyvūnų ir augalų rūšių iš tikrųjų gyvena Žemėje? Atsakymą toli gražu nelengva rasti. Net ir šiandien jis nėra visiškai aiškus, nors mokslininkai ir stengiasi prie jo kiek įmanoma priartėti.

Gamtos kūriniją praktiniais sumetimais klasifikavo jau senovės egiptiečiai ir babiloniečiai. Gyvūnai buvo suskirstyti pagal tai, ar jie naminiai, ar medžiokliniai, tinkami valgyti ar ne ir t. t. Tokiu pat principu buvo skirstomi ir valgomieji arba nuodingieji augalai, sudaromi medžių katalogai pagal tai, ar jie naudojami medienai, kurui ir kitiems tikslams. Graikų filosofas ir gamtos tyrinėtojas Aristotelis (384–322 m. pr. Kr.) pirmasis pamėgino įvesti tvarką vadovaudamasis bendresniu ir moksliškesniu požiūriu.

Jis stengėsi ne tik surašyti visus žinomus gyvūnus ir augalus, bet ir susieti juos vieną su kitu. Svarbiausia vis dėlto tai, kad jis mėgino apibrėžti pagrindinį vienetą – rūšį. Kad būtų galima suskaičiuoti rūšis, reikia žinoti, kas yra rūšis – uždavinys ne iš lengvųjų. Aristotelis savo sistemą grindė stebėjimais ir žiniomis apie įvairius gyvūnus. Jis juos suskirstė į dvi dideles grupes: gyvūnai, turintys kraujo, ir jo neturintys. Pirmoji grupė iš esmės atitinka stuburinius gyvūnus, t. y. žinduolius, paukščius, roplius, varliagyvius ir žuvis, o antroji grupė – visus kitus gyvūnus. Antrojoje grupėje jis išskyrė tik du pagrindinius pogrupius: vabzdžių ir vėžiagyvių. Šie pogrupiai buvo suskirstyti į keletą dar mažesnių grupių. Aristotelis iš viso suskaičiavo kelis šimtus skirtingų rūšių.

Kai kurios rūšys įgijo 25 skirtingus pavadinimus

Kelis šimtus metų Aristotelio raštai buvo laikomi absoliučiu gamtos mokslo autoritetu. Jo gyvūnų ir augalų sąrašus vėliau išplėtojo romėnas Plinijus Vyresnysis (23–79), apie 77 metus parašęs didžiulę enciklopediją. Šiame veikale jis išsamiai apžvelgė visas tuometines žinias apie augalų ir gyvūnų rūšis, vis dėlto daugiausia dėmesio skyrė praktinei įvairių gyvūnų ir augalų naudai. Toks požiūris gyvavo labai ilgai. Tik XVIII amžiaus viduryje prancūzų gamtos tyrinėtojas grafas de Buffonas (1707–1788) savo dideliame veikale suklasifikavo gyvūnų ir augalų rūšis pagal jų santykį su žmogumi. XVIII amžiuje mokslinė veikla Europoje itin suaktyvėjo. Į visas pasaulio šalis ir kampelius buvo siunčiamos ekspedicijos, būdavo pargabenama tūkstančiai naujų augalų ir gyvūnų. Tuo laikotarpiu ypač augalai kaitino žmonių vaizduotę. Anglų turtuolis gamtininkas Josephas Banksas dalyvavo Jameso Cooko ekspedicijoje po Ramųjį vandenyną, Australiją ir Naująją Zelandiją, iš ten į namus pargabeno 30 tūkst. augalų pavyzdžių – 1400 iš jų buvo naujos ir iki tol nežinomos rūšys. Vien po šios ekspedicijos žinomų augalų rūšių padaugėjo 25 procentais.

Vis daugiau naujų rūšių plūstant į muziejus bei universitetus, tapo kaip niekad svarbu sistemingai jas klasifikuoti ir suteikti vienodus pavadinimus. Dažnai atsitikdavo taip, kad tą pačią rūšį aprašydavo keli mokslininkai ir skirtingai pavadindavo, o pavadinimai paprastai būdavo ilgi, griozdiški ir sunkiai įsimenami, nors ir gana išsamiai apibūdinantys. Bendraujant įvairių šalių skirtingomis kalbomis kalbantiems mokslininkams, painiavos tik daugėjo. Kol nebuvo įvesta bendra klasifikacijos sistema, kai kurios žolių rūšys turėjo net 25 skirtingus pavadinimus.