Gelmių pabaisos

Skaityti PDF »

Šaltose pasaulio vandenynų gelmėse gyvena keisčiausi milžinai. Dėl didelio slėgio gyvūnai užauga labai dideli. Šį ypatinga reiškinį mokslininkai vadina gelmių gigantizmu. Pamėginkime drauge pasinerti į tamsą ir paieškoti gelmėse gyvenančių milžinų.

Jūrų gelmė – tai pasaulis, kuriame gyvena nepaprastai keistų gamtos būtybių. Milžiniškos akys, ilgos iltys, šviečiantys organai ir keistos išaugos – įprastas dalykas tamsiuose, šaltuose vandeny se. Vandenų gelmės – ypatinga aplinka. Jose, be kitų keistenybių, vyrauja dar viena – gilumų būtybės išauga tikros milžinės.

Milžinės jos, žinoma, yra palyginti ne su žmogaus dydžiu, o su šių gyvūnų giminaičiais arčiau paviršiaus esančiuose vandens sluoksniuose. Pavyzdžiui, paviršiniuose vandenyse gyvenantys jūriniai vorai paprastai užauga iki kelių centimetrų, o giliuosiuose vandenyse jie dažniausiai siekia daugiau kaip 50 centimetrų.

Zoogeografija, mokslas apie gyvūnijos paplitimą pagal jų išvaizdą ir elgesį, tiria gelmių gigantizmą, t. y. reiškinį, kai gyvūnų dydis priklauso nuo gylio, kuriame jie gyvena.

Gilumoje geriausia būti dideliam ir nerangiam
Būti dideliam, viena vertus, labai gerai. Paprastai dideli gyvūnai turi kur kas mažiau priešų nei mažieji, be to, jiems paprasčiau reguliuoti savo organizmo temperatūrą. Sušildyti didelį kūną reikia daugiau laiko, bet toks kūnas lėčiau ir atvėsta.

Vis dėlto dydis turi ir trūkumų. Vienas pagrindinių – kad stambam ir galingam gyvūnui reikia kur kas daugiau energijos ir maisto gyvybei palaikyti.

Gigantizmo reiškinys siejamas ne tik su jūros gelmėmis. Jis reiškiasi ir sausumoje – ypač mažose salose, kuriose dažnai įvairių rūšių gyvūnai ilgainiui išauga didesni. Įdomiausia tai, kad tie patys procesai lemia net tik gigantizmą, bet ir nanizmą, tai yra nykštukinius gyvūnų matmenis.

Dideli gyvūnai, patekę į giliuosius vandenis arba apsigyvenę salose, išsivysto į mažesnius, o maži gyvūnai priešingai – ima didėti.

Sąlygos gelmėse iš esmės skiriasi nuo paviršinių vandenų. Pirmiausia, čia tamsiau ir šalčiau, antra, nėra temperatūros svyravimų, vandens nedrumsčia bangos ar vandens srovės. Stovinčiame vandenyje milžiniškiems jūriniams vorams ir gyvatuodegiams kur kas lengviau valdyti savo ilgas kojas, o didžiulės žuvys, pavyzdžiui, silkių karalius, gali leng vai plaukioti. Pagaliau ir pati ekosistema dideliame gylyje kur kas paprastesnė, nes beveik nėra vandens augalų, o gyvūnija ne tokia įvairi. Nors maisto nedaug, tačiau ir konkurencija tarp gyvūnų silpnesnė, menkesnis ir plėšrūnų pavojus.