12 zondų parengs Mėnulį mums įsikraustyti

Skaityti PDF »

JAV, Europos, Japonijos, Kinijos ir Indijos zondai turės parengti žmogaus „sugrįžimą“ į Mėnulį. Mažieji zondai, ištyrę Mėnulio drebėjimus ir stiprius vietinius magnetinius laukus, nustatys tinkama vietą Mėnulio bazei įkurti.

Mėnulis vėl tampa kosmoso tyrinėjimų dėmesio centru – JAV rengiasi 2020 metais pradėti statyti ir vėliau apgyvendinti Mėnulio bazę. Tai didelis ir brangus projektas, todėl JAV būtų sudėtinga įgyvendinti jį vienoms, be naujųjų kosmoso užkariautojų: Japonijos, Kinijos ir Indijos. Šios valstybės rengiasi į Mėnulį išsiųsti savo kosmoso zondus ir tarti svarų žodį sudarant galutinį bazės steigimo planą. Europos valstybės ir Rusija taip pat planuoja skristi į Mėnulį.

Būsimieji Mėnulio zondai iš dalies atliks mokslinius tyrimus, iš dalies padės pagrindus Mėnulio bazės statybai. Iš „Apollo“ ekspedicijos žinoma, kad gali vykti smarkūs Mėnulio drebėjimai, siekiantys 5,8 balo pagal Richterio skalę. Žemėje stovintiems sutvirtintiems pastatams tokie drebėjimai nebūtų itin pavojingi, tačiau Mėnulyje drebėjimai trunka daug ilgiau, todėl netvirtai pastatyta Mėnulio bazė gali suskilti. Tad reikalingas seisminių stočių tinklas, kad jis rinktų duomenis apie Mėnulio paviršiaus seisminį aktyvumą – drebėjimų vietas ir dažnumą. Tinklą turėtų sudaryti daug stočių, išmėtytų po visą Mėnulį, o tai įgyvendinti galima tik bendradarbiaujant tarptautiniu mastu.

Amerikiečius labiausiai domina pačios bazės statyba, o tam visų pirma reikia labai tikslių Mėnulio žemėlapių, tokių, kad būtų matyti metro dydžio akmenys, galintys trukdyti nutūpti kosminiam laivui su žmonių įgula. Žinomas pavyzdys yra „Apollo 11“ ekspedicija, kai Neilas Armstrongas paskutiniame skrydžio etape pasuko į kraterį su daugybe didelių akmenų ir teko išnaudoti paskutinius degalus, kol pavyko rasti lygesnę vietą nusileisti.

Turėdami tokios patirties amerikiečiai sukūrė didelį kosmoso zondą „Lunar Reconnaissaince Orbiter“ (LRO), jį planuojama paleisti 2009 metų vasarį. Jo nuotraukų skiriamoji geba bus mažesnė nei metras, todėl bus galima ne tik pamatyti didelius akmenis, bet ir Mėnulyje likusius senus „Apollo“ kosminius laivus. Iš poliarinės orbitos, vos 50 km aukštyje virš Mėnulio, LRO sudarys trimatį Mėnulio paviršiaus žemėlapį. Zondas taip pat pratęs savo pirmtako „Lunar Prospector“, aptikusio ties ašigaliais vandenilio pėdsakų, matavimus ir paviršiaus sluoksniuose ieškos ledo. Vandenilis gali būti netiesioginis įrodymas, kad Mėnulyje yra sušalusio vandens, o ieškoti jo reikėtų ties ašigaliais giliuose krateriuose, kurių dugnas visada skendi šešėlyje ir temperatūra retai pakyla aukščiau kaip 200 laipsnių šalčio. NASA turi tikslą ir tiesiogiai aptikti ledo. LRO su savimi skraidina mažesnį zondą LCROSS, jį sudaro mažas palydovas ir vadinamoji daugiapakopė „Centaur“ raketa.

Palydovas skries Mėnulio link ir tiksliai nutaikys „Centaur“ raketą į suplanuotą vietą netoli Mėnulio pietinio ašigalio. Paskutinėje skrydžio fazėje palydovas nufotografuos, kaip 9000 km/h greičiu skrendanti „Centaur“ raketa trenkiasi į Mėnulio paviršių. Dėl smūgio susidarys didesnis nei 20 metrų krateris, į kosmosą pakils didelis dulkių debesis. Tuoj po smūgio palydovas skries per dulkių debesį ir mėgins aptikti jame garų. Matavimams bus skirta labai mažai laiko – palydovas po kelių minučių pats atsitrenks į Mėnulį. Abiejų smūgių sukelti dideli dulkių debesys turėtų būti matomi net iš Žemės.