Neregėtas Merkurijus

Skaityti PDF »

2008 metais nedideliu atstumu nuo Merkurijaus praskrido NASA erdvėlaivis „Messenger“. Šioje Saulės sistemos dalyje po daugiau kaip 30 metų kosminis aparatas atsidūrė pirmą kartą. Duomenys, gauti iš erdvėlaivio „Messenger“ („Pasiuntinys“), parodė, kad geležinės planetos istorija ir geologija visai ne tokia, kaip manyta anksčiau.

Atradimai padaryti per penkiolika minučių. Tiek užteko, kad astronomų nuomonė apie Merkurijų visiškai pasikeistų. Dar visai neseniai apie Saulei artimiausią mūsų sistemos planetą buvo žinoma nedaug, jos sandaros ypatumai dar ir šiandien kelia daug klausimų. Pavyzdžiui, Merkurijaus paviršius panašus į Mėnulio, tačiau Merkurijus turi didžiulį kaip Marso branduolį. Merkurijus aplink Saulę skrieja ištęsta elipsine orbita. Todėl Saulės apšviestas paviršius perihelyje įkaista iki 430°, o šiaurės ašigalyje yra ledo. Be to, ši planeta turi magnetinį lauką, nors jo būti ir neturėtų.

2008 metais erdvėlaivis „Messenger“ praskriejo arti planetos du kartus, jo perduoti duomenys padėjo astronomams atsakyti į daugelį klausimų ir atskleisti kai kurias Merkurijaus paslaptis.

Ryškios nuotraukos
Kai pro Merkurijų aštuntame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje praskrido „Mariner 10“, jam pavyko nufotografuoti tik vieną planetos pusrutulį. Erdvėlaiviui „Messenger“ labiau pasisekė – į Žemę jis perdavė šimtus detalių ir ryškių abiejų Merkurijaus pusrutulių nuotraukų. Išsami paviršiaus analizė parodė, kad lygumas Merkurijaus paviršiuje suformavo ugnikalniai.

Ryškios nuotraukos leido astronomams suskaičiuoti Kaitros jūros (Caloris basin) kraterius. Ši lyguma yra didžiausias Saulės sistemos smūginis krateris. Jo amžius – 3,8–3,9 milijardo metų, vadinasi, su kitu dangaus kūnu planeta susidūrė praėjus maždaug nuo 600 iki 700 milijonų metų po jos susidarymo. Šis Saulės sistemos evoliucijos laikotarpis vadinamas vėlyvuoju kosminiu bombardavimu. Tuo metu planeta susidurdavo su Saulės sistemos formavimosi liekanomis: asteroidais, meteoroidais ir kitais kūnais. Išanalizavus kraterius ir jų pasiskirstymą Kaitros jūroje paaiškėjo, kad vakarinėje jo dalyje kraterių yra mažiau nei rytinėje. Šį faktą galima paaiškinti tuo, kad tuo metu šioje vietoje ištekėjo labai daug lavos. Teoriją patvirtina aptiktos vulkaninės kilmės nuosėdos palei Kaitros jūros pakraštį. Šį atradimą padarė dar „Mariner 10“, tačiau tuo metu jis nebuvo detaliau tiriamas.

Mokslininkai turi ir kitą teoriją, alternatyvią ankstesnei, teigusiai, kad Merkurijaus paviršių suformavo tik meteoriniai kūnai. Nauji duomenys, gauti iš „Messenger“, parodė, kad Kaitros jūros geologinė istorija kur kas sudėtingesnė.

Bene didžiausia tikimybė, kad Kaitros jūra susidarė ankstyvajame Saulės sistemos formavimosi etape, pavyzdžiui, kometai atsitrenkus į planetą. Kitu planetos formavimosi – vulkaninio aktyvumo, laikotarpiu gausiai tekėjusi lava padengė dalį planetos paviršiaus. Vėliau krateriai susitraukė ir iškilo Merkurijui būdingos susiraukšlėjusios aukštumos. Dar vėliau traukėsi planetos viršutiniai sluoksniai ir temperaatsirado plutos lūžių, o vėl pagausėjus susidūrimų su kosminiais kūnais planetoje susiformavo naujų kraterių. Be to, Kaitros jūra yra dvidešimčia procentų didesnė nei buvo manoma anksčiau.

Jau po „Mariner 10“ ekspedicijos tapo aišku, jog smūgis, suformavęs Kaitros jūrą, buvo toks stiprus, kad paveikė net kitą planetos pusę. Po smūgio per visą planetą nuvilnijo smūginė banga, o atsitrenkusio objekto skeveldroms nuklojus planetos paviršių radosi darinys, jis pavadintas „keista šalimi“.