Ir uodas, ir žmogus –

maliarinio parazito marionetės

Skaityti PDF »

Kraujasiurbis maliarinis uodas kasmet milijonams žmonių sukelia maliarines ligas. Neseniai biologai išsiaiškino, kad uodo pernešamas mikroskopinio dydžio maliarinis parazitas iš tikrųjų yra užkulisiuose tūnantis ir virveles traukantis pagrindinis aktorius ir nuo jo priklauso visa trijų veikėjų – parazito, uodo ir žmogaus – drama.

Jums, ko gero, tai puikiai pažįstama. Priskrenda uodas, prisisiurbia jūsų brangaus kraujo. Nepasisekė? Taip, atrodytų, atsitiktinumas, kad taip nutiko būtent jums. Tačiau pastaraisiais metais mokslininkai išsiaiškino, kad uodai nepuola pirmo pasitaikiusio grobio, neretai jie itin apdairiai renkasi savo aukas.

Pasirodo, kad šiluma, drėgmė ir anglies dvideginis (CO₂) yra lemiami kriterijai ieškant grobio. Kaskart iškvėpdami oro išsiduodame uodams, kad esame žinduoliai, vadinasi, kraujo pilni indai. Kai kuriems uodams tinka bet kokie gyvūnai, tačiau maliarinis uodas Anopheles gambiae labai išrankus. Jis taip ištroškęs žmogaus kraujo, kad net visos galvijų bandos kvapai nesukliudys jam pasiekti tikslą – piemenį.

Bandymai parodė, kad A. gambiae, kitaip nei kiti uodai, pirmiausia puolantys galvą ir pečius, jaučia silpnybę aukos pėdoms ir čiurnoms. O švarios, muilu nupraustos pėdos, paaiškėjo, verčia Anopheles gambiae laikytis atokiau.

Vabzdžių tyrimo specialistai – entomologai – yra įsitikinę, kad cheminės medžiagos žmogaus odoje nulemia uodų trauką. Visiems puikiai žinoma, kad prakaituotos nepraustos pėdos skleidžia stiprų dvoką – nedaug kas taip smirda, nebent dar koks sūris. Olandijos Limburgo provincijos mokslininkų grupė, vadovaujama Vageningeno žemės ūkio universiteto entomologo Willemo Takkeno, paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje atrado r yšį tarp pėdų prakaito ir šio regiono sūrio: bakterijos Brevibacterium linens, kurios naudojamos sūrių gamyboje, yra labai panašios į bakterijas, kurios apsigyvena keturių iš dešimties žmonių drėgnuose kojų tarpupirščiuose.

Abi šios bakterijos gliceridus paverčia riebalų rūgštimis, o šių riebalų rūgščių kvapui maliariniai uodai atsispirti negali. Kadangi žmonės turi nevienodą šių bakterijų kiekį, aiškėja, kodėl uodams vieni žmonės yra patrauklesni už kitus.