Turėsime prisitaikyti prie ilgų kosminių kelionių

Skaityti PDF »

nuŽmonijos judėjimas kosmose apribotas. Tačiau į kompiuterius perkėlę visą žmogaus informaciją ir padedami robotų bei klonų kada nors galbūt pasieksime tolimiausius galaktikos kampelius.

Svajonė keliauti po kosmosą tokia pat sena kaip pati žmonija. Nedidelės žmonių įgulos jau pabuvojo Mėnulyje, o nepilotuojami zondai išsiųsti beveik į visus Saulės sistemos kampelius. Tačiau norint atlikti didįjį šuolį sudėtingo, pelningo dangaus kūnų iškasenų eksploatavimo ir planetų kolonizavimo link – Saulės ir galbūt kitose sistemose – būtina išplėtoti visai kitokias – aukščiausio lygio, technologijas ir pakeisti žmonijos psichologiją.

Atstumai kosmose milžiniški. Žmonių, norinčių savo gyvenime sugrįžti į Žemę, judėjimo galimybės smarkiai apribotos net ir mūsų Saulės sistemoje. Žmonės galėtų apsistoti tik keliose vietose. Be mus apsaugančios įrangos negalėtume palikti Žemės, ir nors į kosmosą skrendame moderniais erdvėlaiviais bei dėvime apsauginius kosmonautų kostiumus, turėsime pasitenkinti Mėnuliu, Marsu, asteroidais ir keliais palydovais išorinėje Saulės sistemoje. O dujinės planetos, tokios kaip Jupiteris ar Saturnas, mums niekada nebus pasiekiamos. Taigi jeigu iš tikrųjų susirengėme iškelti koją iš gimtosios planetos orbitos, mums telieka trys galimybės: bendradarbiauti su savarankiškai mąstančiais robotais, sukurti naują žmonių rasę ir leistis į kosmines keliones laivais, o jų įgula būtų kompiuteriai. Akivaizdu, kad dėl pavojaus žmonių gyvybėms didžiąją dalį Saulės sistemos tyrimų atliks robotai.

Pavyzdžiui, Jupiteris nuolat veikia palydovą Ijo mirtinais spinduliais, tad žmogui išlipti jame pražūtinga. Arčiausiai prie Jupiterio prisiartinti galima nutūpus toliausiame Jupiterio palydove Kalistoje, požeminėje, nuo spindulių gerai apsaugotoje bazėje. O robotai galėtų tyrinėti Ijo visai nesunkiai. Manoma, kad ateities astronautams bus sukurti specialūs šalmai. Dėvintiems šiuos šalmus astronautams visa kompiuterių ar zondų informacija bus tiesiogiai transliuojama į smegenų nervus ir sinapses. Užsimaukšlinęs tokį šalmą, astronautas galės tyrinėti Ijo esantį ugnikalnį ir apskaičiuoti palydovo gravitacinį potencialą nekeldamas nė kojos ant jo paviršiaus. Šalmu valdydamas Ijo paviršiumi judantį robotą, astronautas jausis tarsi pats ten vaikščiotų. Šis įspūdis bus perteikiamas visais pojūčiais, tad astronautas pamirš, kad tikrovėje jis ne tyrinėja nežinomą paviršių, bet užsidėjęs šalmą sėdi kontrolės punkte. Jis turės pasilenkti, kad išvengtų nuo ugnikalnio krintančių akmenų krušos, ir atsargiai žengti ten, kur matys tekančią lavą.