Gydytojai mokosi iš žaidimų

Skaityti PDF »

Corrupted blood virusas nusinešė tūkstančius gyvybių, buvo sugriauti ištisi miestai. Ir nors ši epidemija neperžengė kompiuterinio žaidimo „World of Warcraft“ ribų, gydytojai mano, kad panašios virtualios epidemijos gali padėti kovojant su tokiomis ligomis kaip sunkus ūmus respiracinis sindromas (SŪRS) ir paukščių gripas.

Pirmuosius kovotojus, 2005 metų rugsėjo 13 dieną įsiveržusius į nesvetingą Zul’Gurubo vietovę, pasitiko milžiniška į drakoną panaši pabaisa. Hakkaras buvo ne tik nuožmus priešas kovoje, bet ir užkrečiamosios ligos, kuri greitai išsiurbia visą kovotojų gyvybinę energiją, turėtojas. Tik stipriausieji, užsikrėtę corrupted blood virusu, išgyveno. Tačiau, kol visiškai pasveiko, jie turėjo šį mirtiną virusą ir kėlė pavojų visiems prie jų prisiartinantiems.

Kilusi epidemija akimirksniu tapo nekontroliuojama. Didmiesčių gatves užvertė lavonai, sužlugo visuomeninės struktūros, žmonės bėgo iš miestų, valdžios pastangos izoliuoti ligonius buvo nesėkmingos. Vos per kelias dienas tragedija palietė maždaug keturis milijonus žmonių.

Ši drama tebuvo kompiuterinio sąveikiojo žaidimo „World of Warcraft“ scenarijus, tačiau gydytojai ir mokslininkai neabejoja, kad toks žaidimas gali suteikti daug vertingų žinių ir apie realiame pasaulyje kylančias epidemijas. Daugumą virtualaus pasaulio gyventojų valdo realūs žmonės – prie savo kompiuterių sėdintys žaidėjai. Dažnai šie žaidėjai prie kompiuterių praleidžia daug valandų per dieną ir daug dienų per savaitę, todėl personažai tarsi tampa savotiški alter ego, prie jų žaidėjai prisiriša ir jiems leidžia veikti pagal savo pačių žmogiškuosius jausmus ir poreikius.

Valdydami personažus žaidėjai gali užmegzti tvirtą draugystę vieni su kitais – dažnai veikėjai atlieka bendras užduotis ištisas savaites ar mėnesius. Taigi sąveikiųjų žaidėjų valdomi personažai į ligas ir kitus įvykius reaguoja kur kas tikroviškiau. Jų reakcija būna artimesnė natūraliai žmonių reakcijai į tikrus pasaulio įvykius nei teoriškai kompiuteriu modeliuojamas elgesys tam tikromis aplinkybėmis, bandant nuspėti epidemijų eigą.