Luiziana skęsta

Sunku patikėti, tačiau Luizianos krantai gali būti apsemti dėl... vandens stokos. Šioje valstijoje kas valandą pranyksta futbolo aikštės dydžio žemės plotas. Pakrantės apsemiamos, nes gausiai užtvenkta Misisipė neatplukdo pakankamai nuosėdų. Pradėta rengti išsamius pavojuje atsidūrusių vietovių gelbėjimo planus, o keletas jų – net įgyvendinama.

Alberto Naquino namą dažnai apsemia vanduo. Per pastaruosius šešerius metus Pietų Luizianos miestas, kuriame jis gyvena, buvo užtvindytas penkis kartus, o potvyniai, regis, vis smarkėja. Isle de Jean Charles – tai nedidelė salelė vieno iš didžiausiame pavojuje atsidūrusių pelkynų viduryje. Kasdien Meksikos įlanka vis labiau priartėja prie apgriūvusių namelių. Kasmetiniai uraganai atneša vis daugiau vandens ir sujaukia visą kraštovaizdį. Kur seniau būta sausumos, dabar žmonės plaukioja valtimis, o vienintelis į Isle de Jean Charles vedantis kelias „paskęsta“ kelissyk per metus.

Trečdalį laiko kelias į Isle de Jean Charles salelę būna užtvindytas. Greitai salos išvis neliks. Ateityje panašus likimas gali ištikti ir Naująjį Orleaną.

„Kelias būna apsemtas kone trečdalį laiko“, – tvirtina Albertas Naquinas, ne vieną šimtmetį šiuose kraštuose gyvenusios biloxi-chitamacha indėnų genties vyresnysis. Nuo 2002-ųjų bendruomenę paliko 250 gyventojų, o likusieji 70 taip pat ketina išsikraustyti iš gimtinės, kol nevėlu. „Anksčiau ar vėliau bendruomenė išmirs. Kartu su ja išnyks ir mūsų indėnų kultūra“, – teigia Alberto Naquinas.

Luiziana mažėja kasdien. Unikalią pakrančių pelkynų, kuriuose gausu gervių, aligatorių ir upėtakių, ekosistemą po truputį glemžiasi Meksikos įlanka, kas valandą apsemdama futbolo aikštės dydžio žemės plotą. Nuo 1930-ųjų vandenynas apsėmė 6,5 tūkstančio kvadratinių kilometrų žemės, o pakrantė priartėjo prie Naujojo Orleano trisdešimčia kilometrų. Blogiausia, jog vandens lygis kyla vis sparčiau.

„Šis krantas šiuo metu apsemiamas sparčiausiai žemėje“, – tvirtina Valas Marmillionas, už pelkynų išsaugojimą kovojančios organizacijos Amerikos pelkynų fondo (America’s Wetland Foundation) direktorius. Dauguma šiuolaikinių Luizianos žemėlapių piešia neteisingą krašto vaizdą. Juose vaizduojama 1930-ųjų pakrantės linija, tad jei važiuodamas žiūrėsi ne į kelią, o į žemėlapį – įlėksi tiesiai į vandenyną.

Didžiuliai užtvindyti plotai kelia grėsmę ne vien ekosistemai, kurioje gyvena 70 saugomų rūšių gyvūnų, bet ir JAV ekonomikai. Čia sužvejojama daugiau kaip 30 procentų amerikiečių suvartojamų žuvų, vėžiagyvių ir austrių, tad gerokai nukentės ir žvejyba; nuostolių neišvengs ir naftos bei gamtinių dujų pramonė, kurios metinė apyvarta siekia 100 milijardų JAV dolerių (277 mlrd. litų) ir kurioje dirba milijonas žmonių. O kiek dar potvyniai atsieis dviem milijonams žmonių, kuriems gresia priverstinis išsikraustymas!

Deja, ne vienintelė Luiziana susiduria su tokia problema – panašioje kritiškoje padėtyje atsidūrė dauguma didžiųjų pasaulio upių deltų. Dažnai pagrindinė problemos priežastis – žmonių noras kontroliuoti upes.

Kaltas prastas oras

Luizianos krizė prasidėjo dėl prasto oro 1927-aisiais. Dėl liūčių ir vėtrų ištvinusi Misisipė sukėlė didžiausią potvynį šalies istorijoje – buvo užtvindyta dešimt valstijų, įskaitant Luizianą. Amerikos valdžia reagavo nedelsdama ir nusprendė pastatyti ilgiausią pasaulyje užtvankų sistemą.

Tačiau tik nedaugelis žinojo, kad šitaip Pietų Luizianai buvo paskelbtas mirties nuosprendis. Nuskambėjo keli perspėjantys balsai, tačiau JAV tuomet kapstėsi iš ekonominės krizės, ir aplinkosauga nelabai kam rūpėjo. Vis dėlto net ir didžiausi pesimistai tikriausiai neįsivaizdavo tokio katastrofiško vaizdo. Užtvankos atkirto Luizianos pelkes nuo paties gyvybės šaltinio – Misisipės. Sezoniniai potvyniai – būtina šių pelkių gyvavimo ciklo dalis, mat joms reikia upės atnešamų maisto medžiagų ir nuosėdų. Kadangi Pietų Luizianoje podirvis minkštas, ji seniai grimzdo dėl savo pačios svorio – tačiau upės nuosėdos kraudavo naujus purvo sluoksnius ir kompensuodavo žemės sekimą, sulaikydavo vandenyno plitimą. Tai truko tol, kol užtvankos nutraukė natūralų gamtos statybos procesą.

Luizianos krantai dažnai kisdavo, mat Misisipė vienur uoliai plėtė žemes atplukdydama daugybę tonų nuosėdų, o kitur, pakeitusi kryptį, didžiulius žemės plotus palikdavo nykti. Tačiau pakrantė niekuomet nesikeitė taip drastiškai kaip šiandien. Per pastaruosius du tūkstančius metų upė vidutiniškai pridėdavo tris kvadratinius kilometrus sausumos per metus – iki ketvirtojo XX a. dešimtmečio, kai užtvankos viską apvertė aukštyn kojom. Dėl jų kasmet prarandami 65 kvadratiniai kilometrai žemės.

Užuot tręšę pelkių augalus, nitratai ir kitos medžiagos suteka į Meksikos įlanką ir  sukuria vadinamąsias negyvąsias zonas – dėl išeikvoto deguonies jose neliko jokios gyvybės. Į gėlo vandens pelkynus plūstant sūriam vandeniui, dėl padidėjusios druskos koncentracijos žūsta augalai, o be jų šaknų – irsta dirvožemis. Galiausiai pelkynus pribaigia kylantis vandenyno lygis ir uraganai. 2005-aisiais „Katrina“ su „Rita“ pasiglemžė daugiau kaip 500 kvadratinių kilometrų žemės. Jei niekas nesikeis, mokslininkų skaičiavimu, iki 2020 metų vandenynas apsems dar 1,3 tūkst. kvadratinių kilometrų žemės. Naująjį Orleaną sups vanduo, o nuo užtvindymo jį saugos vien užtvankos.

Kai dėl smarkių liūčių pakilo Misisipės vandens lygis, balandžio mėnesį buvo atidarytos kelios užtvankos.

Užtvankoms jau dabar gresia pavojus, nes upės krantus smarkiai ardo erozija. Nors atrodo priešingai, bet jei pelkynai nebūtų užtvenkti, jie patys būtų apsaugoję šią vietą nuo potvynių. Uraganai atneša daug vandens, o pelkynai it kempinė jį sugeria. Kai nėra pelkių, reikia statyti aukštesnes užtvankas, po jomis grimzta minkštas podirvis, tad prireikia dar aukštesnių užtvankų.

Misisipės sugrįžimas

Steve’as Mathiesas mus pasitiko žaviame „Columns“ viešbutyje, įsikūrusiame elegantiškame 1883-iųjų statybos kolonijiniame name. Luizianos pakrantės apsaugos ir atkūrimo biuro (Louisiana Office of Coastal Protection and Restoration) direktorius – vienas iš aktyvistų, mėginančių apsaugoti Luizianą nuo Meksikos įlankos. Supratusi, kad neišsivers be radikalių priemonių, Luizianos valdžia 2007-aisiais parengė bendrąjį pelkynų apsaugos planą. Šiuo metu viso pasaulio geologai, mokslininkai ir inžinieriai konkretizuoja idėjas, jos bus įtrauktos į 2012 metais pasirodysiantį detalųjį gelbėjimo planą. Jo pagrindas – drumzlinas upės vanduo.

„Misisipės upė – ir laimė, ir prakeikimas“, – teigia Steve’as Mathiesas. Ji – ne tik regiono gyvybės šaltinis, bet ir netiesioginė krizės priežastis. Kad į pelkynus vėl plūstų „statybinių medžiagų“ ir gėlas vanduo išstumtų sūrų, būtina leisti upei laisviau tekėti. Svarbiausia, kad upė vėl pasiektų pelkynus. Vienas iš būdų tai įgyvendinti – užtvankų viršuje įrengti specialius vartus, kad pro juos per potvynius pratekėtų vanduo.

Kitas variantas – įrengti didžiulius siurblius, kad jie tiesiai iš upės į pelkynus pumpuotų vandenį, nuosėdas ir trąšas. Svarbiausia pasirinkti tinkamą projektų derinį: reikia ir lėtai, tačiau iš esmės padėtį keičiančių stambaus masto projektų, ir greitą rezultatą duodančių smulkesnių projektų. Laikas bėga, o Meksikos įlanka „ryja“ vieną „futbolo aikštę“ po kitos.

„Jei lauksime, kol bus įgyvendinti milžiniški upės nukreipimo projektai, prarasime visa, kas dar likę. Turime galvoti ir apie tolimą ateitį, ir apie rytojų ar kitą mėnesį“, – pažymi Matiesas. Atrodo, Luizianos gyventojai pradeda suvokti problemos dydį. Ne viską pavyks išgelbėti. Pagal kai kuriuos projektus nukreipta upė tikriausiai užtvindys šiuo metu retai apgyvendintas vietoves.

„Visko neišgelbėsime. Geriausia, ką galime pasiekti, – pasirinkti vietoves, kurias įmanoma išgelbėti bei apsaugoti jas ir į jas investuoti. Nederėtų imtis pasmerktų teritorijų. Jas gelbėdami prarasime viską“, – tvirtina Mathiesas.

Misisipės deltos gelbėjimo planą akylai stebės daugelis valstybių. Lygiai kaip Luizianoje, dėl žmogaus veiklos grimzta dauguma didžiųjų pasaulio upių deltų, kaip antai Nilo, Mekongo, Gango ir iš dalies Reino. Potvyniai ir audros deltoms kelia ypatingą grėsmę, pavojuje gali atsidurti penkių šimtų milijonų žmonių gyvybės. Amerikos pelkynų fondas spalio mėnesį Naujojo Orleano mieste surengė didelę tarptautinę konferenciją ir apsvarstyti problemos sukvietė viso pasaulio mokslininkų, atsakingų asmenų ir inžinierių. Jei Luizianai pavyks išgelbėti pelkynus, JAV pateiks pasauliui puikų pavyzdį, kaip apsaugoti upių deltas.

Didelė sąskaita

Pagrindinė problema – kas finansuos gelbėjimo misiją. Niekas nežino tikslios Luizianos atkūrimo projektų kainos, tačiau pagal vieną iš skaičiavimų per 30 metų projektai atsieis 60 milijardų JAV dolerių (140 mlrd. litų). JAV vyriausybė yra numačiusi atkūrimo darbams kasmet skirti 30 milijonų dolerių (80 mln. litų).

Daugumos vietinių gyventojų akimis – tai mažytė pergalė, nes valdžia pirmąkart pripažino problemą, t. y. skyrė pinigų jai spręsti.

„Mums reikia inžinierinio šedevro ir jį sukurti įmanoma. Pavojuje atsidūręs gamtos turtas yra kur kas brangesnis už bet kokias investicijas“, – teigia Matiesas.

Uragano „Katrina“ padarytos žalos ir jo padarinių likvidavimas atsiėjo 170 milijardų dolerių (415 mlrd. litų), ir jei pelkynai nebus laiku išgelbėti, veikiausiai ištiks dar didesnė katastrofa. Tuomet „Katrinos“ padaryta žala prilygs lašui jūroje.

Dėl susiklosčiusios padėties Albertas Naquinas ir kiti likę Isle de Jean Charleso gyventojai gali tapti pirmaisiais JAV istorijoje žmonėmis, kuriuos emigruoti privers klimato pokyčiai. Jie kovoja su laiku, o Meksikos įlanka ir toliau godžiai atakuoja pakrantes. Albertas Naquinas mano, kad neilgai trukus biloxi-chitimacha genties indėnai pasklis po visą šalį.

Misisipės upė pakrančių gyventojams — ir laimė, ir prakeikimas.

„Kad ir kur nusikraustytų, gentainiai tuoksis su vietos gyventojais, ir indėniškas kraujas išnyks. Prabėgs vos keletas metų, ir mūsų gentis nustos egzistavusi“, – sako jis.

Faktai

1930 m.:

Dar prieš 80 metų klestėjo pelkynai, tačiau pradėjus statyti Misisipės užtvankas jie po truputį grimzta. Daugumoje mūsų dienų žemėlapių tebepiešiamas 1930-ųjų vaizdas.

Šiandien:

Dėl nuosėdų stokos, uraganų ir kylančio vandenyno lygio Luiziana kasmet netenka vidutiniškai 65 kvadratinių kilometrų žemės. 2005-aisiais du uraganai, „Katrina“ ir „Rita“, prarijo 560 kvadratinių kilometrų valstijos pelkynų.

2020 m.:

Mokslininkų skaičiavimu, jei nieko nedarysime, pradings dar 1,3 tūkst. kv. kilometrų žemės ir Naujasis Orleanas atsidurs labai arti atviros jūros – apsaugomas vien tų pačių užtvankų, dėl kurių pakrantės buvo užtvindytos.

Gelbėjimo darbai įsibėgėja

Jau įgyvendinama daug Luizianos pakrantės gelbėjimo projektų. Šie penki – vieni iš stambiausių.

1. „Myrtle Grove“

Dažniausiai pavojuje atsidūrusius pelkynus vamzdžiais perpumpuojamos Misisipės upės nuosėdos, tačiau „Myrtle Grove“ projekto esmė – į pelkes nukreipti upės vandenį. Pro užtvanką su trimis pakeliamaisiais vartais į apylinkes per sekundę ištekės iki 1,3 tūkst. kubinių metrų vandens su trąšomis ir nuosėdomis.

2. „Bayou Dupont“

„Bayou Dupont“ buvo pelkė, tačiau iškasus kelis laivybos kanalus pavirto ežeru. Iš upės dugno vamzdynais perpumpuotos nuosėdos nuo 2010-ųjų gegužės sausumą praplėtė 233 hektarais. 

3. Hermitidžo ežeras

2011 metais bus pradėta Misisipės vandenį su nuosėdomis pumpuoti į Hermitidžo ežerą supančius pelkynus, šitaip tikimasi sausumą praplėsti 240 hektarų. Taip pat pakrantėje bus supilti pylimai, jie apsaugos nuo plūstančio sūraus vandenyno vandens. 

4. Baratarijos baseinas

Nuo 2010-ųjų kovo hidrauline žemsiurbe į pelkynus buvo pergabenta nemažai tonų nuosėdų. Projekto tikslas – praplėsti sausumą 500 hektarų ir apsaugoti natūralius pylimus.

5. Mažasis ežeras

2007 metais valdžia pradėjo kitą didelį projektą, jo tikslas – praplėsti sausumą 200 hektarų ir apsaugoti 200 hektarų pelkynų nuo išnykimo. Iš Mažojo ežero siurbiamos nuosėdos keliais vamzdynais pumpuojamos į pavojuje atsidūrusius pelkynus.

Visur tykantis pavojus

Luiziana – ne vienintelė vietovė, kurioje dėl užtvankų nyksta upės delta. Jungtinių Tautų (JT) Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos duomenimis, itin didelis pavojus gresia Nilo, Mekongo, Gango ir Reino upių deltoms.

Vietname Mekongo upės deltos pokyčius jaučia keli milijonai gyventojų. Apsisaugoti nuo potvynių, ryžių laukams laistyti arba elektros energijai gaminti upėje buvo pristatyta labai daug užtvankų. Kaip ir Luizianoje, į žemesnes vietoves ėmė plūsti sūraus vandens, jis mažina ryžių derlių ir kitaip kenkia aplinkai. Tailande, Laose ir Kambodžoje planuojama statyti vienuolika užtvankų, o šiuos ketinimus įgyvendinus vandenynas netruks „praryti“ upės deltą.

Mekongo upės delta – Vietnamo gyvybės arterija, tačiau dėl užtvankų ji gali būti apsemta vandenyno.

Nyderlanduose esančiai Reino deltai pražūtis dar negresia, tačiau valdžia suprato, kad pats metas pradėti veikti. Vyriausybė parengė planą, jis pavadintas „Laisvė upei“, jį įgyvendinant bus mažinamos arba griaunamos užtvankos bei pylimai, ir upė vėl galės patvinti. Pagal didelį „Norrdwaard“ projektą buvo dviem metrais sumažinta išorinė užtvanka, o potvyniams kontroliuoti iškasti keturi kanalai.