Tinginių rezervatas

Tinginiai sukurti nerūpestingam gyvenimui medžių viršūnėse, tačiau šiais laikais taip dienas leidžia nedaug tinginių. Žmonės iškirto miškus ir pasmerkė tingiuosius gyvūnus. Kosta Rikoje veikiantis vienintelis pasaulyje rezervatas ir slaugos centras siekia suteikti keistiesiems gyvūnams dar vieną galimybę išgyventi.

Žmogiškuoju požiūriu, tinginių gyvenimas tobulas, nerūpestingas ir idiliškas: jie nieko neveikia, tik lėtai juda medžių viršūnėmis ir ėda lapus. Centrinės ir Pietų Amerikos džiunglėse gyvenantys tinginiai yra vienišiai, retai sutinka kitų savo rūšies atstovų ir niekada nesikauna. Jie nepajėgūs gintis, tačiau šiuos aukštai medžiuose gyvenančius žinduolius gali pasiekti tik keletas plėšrūnų. Taip tinginiams pavyko išgyventi milijonus metų, bet dabar rutina sudrumsta. Šiuolaikiniame pasaulyje tinginiai susidūrė su grėsmėmis.

Motina moko jauniklį, kuriuos lapus galima ėsti ir neapsinuodyti. Be tokių žinių jis gamtoje neišgyventų.

Vis daugiau tinginių žūva kertant miškus, plečiant žemdirbystės ir gyvenamuosius plotus, tiesiant kelius. Gana daug gyvūnų nugaišta, pavyzdžiui, nukirtus medį, ant kurio jie gyvena. Tinginių gyvenamieji plotai vis mažėja, tad, norėdami persikelti ant kito medžio, tinginiai turi nusileisti ant žemės, o ten juos nesunkiai suranda plėšrūnai ar suvažinėja automobiliai. Net jei tinginių pamėgti medžiai neiškirsti, gyvūnai gali žūti nuo elektros linijų, kurias jie laiko trumpesniais keliais į kitus medžius.

Tinginiai turi ir draugų. Nuo 1992 m. Judy Avey-Arroyo vadovauja Kosta Rikos tinginių rezervatui, sužeisti ar tėvų netekę gyvūnai čia prižiūrimi ir, jei tik įmanoma, grąžinami į laukinę gamtą. Pradžia buvo labai netikėta. Mažo viešbutuko, siūliusio ekskursijas į vietinius atogrąžų miškus, savininkei Judy Avey-Arroyo 1991 m. patikėtas našlaičiu tapęs tinginio jauniklis, kurį netoliese rado kelios mergaitės. Gyvūnas ėmė traukte traukti turistus, tad netrukus į Judy Avey-Arroyo namus pateko daugiau gyvūnų. 1992 m. veiklą pradėjęs rezervatas kasmet vis plėtėsi.

Žmonės blogai elgiasi su tinginiais

Žmonių vykdomos statybos nėra vienintelė tinginius kamuojanti problema. Didžiausią grėsmę kelia žmonių elgesys su šiais gyvūnais. Nors tinginiai gana plačiai paplitę daugumoje Pietų Amerikos valstybių, ten į juos dažnai žiūrima prietariai, su išankstinėmis nuostatomis. Pavyzdžiui, gyvūnai laikomi tingiais ir todėl nenusipelniusiais pagarbos. Rebecca Cliffe, biologė iš Velse įsikūrusio Svonsio universiteto, teigia, kad užregistruota daug sumušimo atvejų. Rezervate ji dirbo prie Rory Wilsono vadovaujamo mokslinio projekto. Pasak R. Cliffe, kai kurie į rezervatą patekę tinginiai buvę sumušti beisbolo lazdomis, naudoti kaip futbolo kamuoliai ar padegti.

Tikra tinginių sąjungininkė: slaugos centrui vadovauja Judy Avey-Arroyo.

Iš pradžių slaugos centro darbuotojai daugiausia dėmesio skyrė kitų žmonių atgabentų tinginių gydymui ir reabilitacijai. Vėliau pradėta informacinė kampanija mokyklose, siekiant supažindinti vaikus su tinginių svarba atogrąžų miškų ekologijai ir gamtos pusiausvyrai. Pasak Judy Avey-Arroyo, Kosta Rikoje kampanija jau davė rezultatų. Į slaugos centrą patenka daug mažiau žmonių sužalotų gyvūnų.

Augant tinginių skaičiui rezervate, tapo aišku, kad turimos žinios apie jų biologiją ir dauginimąsi labai ribotos. Pavyzdžiui, beveik nieko nebuvo žinoma apie gyvūnų elgesį ir vystymąsi pirmaisiais gyvenimo metais. Be to, nesant tikslių duomenų apie skirtingas tinginių rūšis, neįmanoma nustatyti, ar joms gresia išnykimas ir koks yra pavojaus mastas.

Svonsio universiteto mokslininkų komanda stengiasi atsakyti į šį klausimą. Į gamtą paleidžiamiems suaugusiems individams pritvirtinami sudėtingi radijo siųstuvai, kurie suteikia išsamios informacijos apie gyvūnų judėjimą bet kuriuo paros metu. Šis stebėjimas padėjo atsakyti į klausimą, ilgai gluminusį slaugos centro darbuotojus. Nors suaugusių gyvūnų grąžinimas į laukinę gamtą vyksta sklandžiai, jauniklių grįžimas į gamtą daugeliu atvejų nebuvo sėkmingas. Juos nesudėtinga prižiūrėti nelaisvės sąlygomis, tačiau, paleisti į atogrąžų miškus, jie susiduria su sunkumais. Taip nutinka todėl, kad jauniklių ateitis itin priklauso nuo išmoktų tinkamos mitybos taisyklių. Paaiškėjo, kad tinginiai ėda tik 8–10 medžių lapų, tai daro tam tikru metu ir tam tikra seka. Daug atogrąžų miškuose augančių medžių yra nuodingi, tačiau, bėgant metams, jų savybės keičiasi, tad tinginiams labai svarbi mitybos seka. Kol kas jaunuosius tinginius gali mokyti tik suaugę individai. Tačiau mokslininkai ir centro darbuotojai tikisi išspręsti ir šią problemą. Jei pavyks, Kosta Rikoje ir kitur gyvenančių tinginių laukia kur kas šviesesnė ateitis.