Esame smalsiausi žinduoliai pasaulyje

Homo sapiens egzistuoja beveik visur, ir mums, septynių milijardų po visą Žemę išsibarsčiusių žmonių populiacijai, sekasi geriausiai iš visų kada nors Žemėje gyvenusių žinduolių. Šią sėkmę lėmė mūsų didžiulis smalsumas, ir gali būti, kad būtent žmonės, pasižymėję vadinamuoju aktyvumo ir dėmesio sutrikimu (ADS), pirmieji patraukė ieškoti nuotykių.

Smalsumas žmonių gyvenime yra varomoji jėga. Tik visą gyvenimą mokydamiesi ir tyrinėdami mus supantį pasaulį galime tapti harmoningomis asmenybėmis. Daugybė primityvesnių gyvūnų gyvena vadovaudamiesi tik instinktais, nors kai kurie šiek tiek geba mokytis ir pasinaudoti patirtimi. Nors gimstame jau turėdami tam tikrą balastą, didžioji mūsų proto dalis yra tarsi tuščias popieriaus lapas, jį reikia užpildyti mokantis ir įgyjant žinių. Žinios ir įgūdžiai leidžia mums gyventi tam tikroje gamtinėje ir socialinėje aplinkoje. 

Nuotykių troškimas, o ne nepriteklius paskatino pirmuosius žmones palikti Afriką – vietos ir maisto joje pakako visiems. Aušros Barysienės nuotr.

Tačiau smalsumas gerokai peržengia asmenybės ribas. Mūsų tolimi protėviai eksperimentavo gamindamiesi akmeninius įrankius ir bandydami suprasti, kokie akmenys tinkamiausi kirviams ir peiliams gaminti, o dabarties mokslininkai bando rasti atsakymus į tokius visa apimančius klausimus kaip Visatos atsiradimas ir likimas. Galbūt mūsų kasdieniame gyvenime  nėra svarbu greitai atsakyti į šiuos klausimus, tačiau mūsų protas negali jų pamiršti. Smalsumo ir atradimų troškimo vedami apkeliavome savanas ir lygumas, kalnus ir vandenynus.

Mažiau nei prieš šimtą tūkstančių metų žmonės pradėjo migruoti iš Afrikos ne dėl gyventojų pertekliaus. Žmonių rūšys nebuvo labai gausios, o grobio netrūko. Tačiau mūsų protėviai nedaug skyrėsi nuo mūsų, tokių, kokie esame šiandien, ir jiems tikriausiai buvo įdomu, ar pasaulis nėra didesnis ir sudarytas ne tik iš jų gimtosios žemės gyvūnų ir apylinkių. Į šį klausimą buvo galima atsakyti tik vienu būdu – pamatyti patiems.

Užkurti ugnį gali tik žmonės. Kad to išmoktų, jie turėjo daug eksperimentuoti. Reginos Jegorovos nuotr.

Būtent tokie judrūs žmonės pradėjo formuoti šiuolaikinę pasaulio populiaciją. Tačiau pasauliui užkariauti vien smalsumo maža. Turime gebėti kraustytis iš vienos vietos į kitą, be to, kuo prasmingiau ir kuo mažiau sunaudodami energijos. Laimė, mūsų kūnai pritaikyti nukeliauti didelius atstumus. Mūsų anatomija ir fiziologija gana savita, o mūsų kūnai formavosi labai ilgai. Naujausi tyrimai parodė, kad, pavyzdžiui, prieš keturis milijonus metų bent dalį laiko mūsų protėviai vaikščiojo užpakalinėmis galūnėmis. Ardipiteko kojos ir dubuo buvo pritaikyti stovėti ir vaikščioti stačiomis, tačiau šie žmoginiai primatai turėjo ilgas rankas, plaštakas ir pėdas, todėl galėjo laipioti medžiais. Maždaug prieš du milijonus metų ankstyvųjų žmonių rūšių, tokių kaip Homo ergaster ir Homo erectus, kojos išsivystė ilgos, raumenys – ploni ir lankstūs, o pėdos įgavo tamprų išlinkį, todėl pasidarė  lengviau vaikščioti.

Dėl riebaus maisto mūsų kūnai tapo tobuli

Žmonės tapo tikrais ilgų nuotolių bėgikais, o jų kūno sandara buvo taip puikiai suderinta, kad mūsų protėviai galėjo didžiuotis itin efektyviu energijos naudojimu. Šiuolaikinių žmonių bandymai bėgtakiuose rodo, kad įveikdami tam tikrą atstumą sunaudojame perpus mažiau energijos nei panašaus dydžio keturkojai žinduoliai, pavyzdžiui, antilopės ir elniai. Mūsų protėviai energiją naudojo taip pat efektyviai, o maždaug prieš du milijonus metų, kai jų kojos pasidarė  tokios kaip dabar mūsų, žmogaus biomechanika tapo itin sudėtinga, todėl žmonės galėjo keliauti po visą pasaulį.

Tai, kad turime bėgikų kūnus, labiausiai nulėmė mūsų mityba. Palyginti su artimiausiais giminaičiais, mūsų virškinimo sistema yra nedidelė, o liemuo – mažas ir lengvas. Šimpanzės ir ypač gorilos turi didelius skrandžius ir ilgas žarnas, jose lėtai įsisavinamas pluoštinis augalinis maistas.

Mūsų protėviai maždaug prieš 2,5 milijono metų pakeitė savo racioną. Rasti akmeniniai įrankiai ir gyvūnų kaulai su pjovimo ir kapojimo žymėmis byloja, kad jie pamėgo mėsą, smegenų audinius ir kaulų čiulpus. Mėsoje yra kur kas daugiau kalorijų nei daržovėse, skaičiuojant vienam kilogramui, o viename grame riebalų ir smegenų yra dvigubai daugiau kalorijų nei baltymuose. Taigi, didelės ir energiją naudojančios virškinimo sistemos nebereikėjo. Tapome lengvesni ir lieknesni. Pasikeitęs racionas taip pat suteikė mums dar vieną pranašumą. Žmonės gali valgyti beveik viską – nuo šaknų, vaisių ir riešutų iki mėsos ir vėžiagyvių. Tad ir gyventi galime beveik visur, mums atviras visas pasaulis.

Išsivysčius naujajam mūsų kūnui ir naujiems mitybos įpročiams, pradėjo didėti ir mūsų smegenys – tam palankios sąlygos atsirado ėmus valgyti maistą, kuriame daug kalorijų ir riebalų, smegenų audinio svarbių statybinių medžiagų. Mutacijos, dėl kurių didėjo smegenys ir kurios ankstesnėje stadijoje nebūtų nieko lėmusios, dabar tapo reikšmingos.

Homo erectus smegenys buvo maždaug dvigubai didesnės nei šimpanzės. Kaip tik Homo erectus ir buvo pirmieji žmonės, palikę Afriką ir pasklidę po visą pasaulį.

Be abejo, mes nežinome, kokie smalsūs ir protingi buvo Homo erectus. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad jie būtų galėjęs užkariauti naujus kraštus be tam tikro mąstymo ir bendradarbiavimo. Homo erectus nebuvo įvaldę beveik jokių kitų įrankių, išskyrus tuos, kuriuos atsinešė iš Afrikos, taip pat nerasta jokių meno egzistavimo pėdsakų. Tačiau jie mokėjo užkurti ugnį, t. y. atlikti gana sudėtingą veiksmą, kurio nesugeba jokie kiti gyvūnai, o kad to išmoktų, tikriausiai turėjo daug eksperimentuoti.

Hiperaktyvieji buvo pirmieji 

Homo erectus seniai išnyko. Jie nukeliavo į Europą, į tolimiausius rytinės Azijos kraštus ir Javą. Nors pirmieji Afriką palikę žmoginiai primatai dėl nežinomų priežasčių išnyko, netrukus jų pėdomis sekė kiti.

Šiuolaikinis žmogus išsivystė Afrikoje maždaug prieš 200 tūkstančių metų. Galbūt tik prieš 70 tūkstančių metų – ir tikriausiai ne kartą – kai kurie iš artimiausių mūsų giminaičių iškeliavo iš Afrikos ir patraukė į Europą ir Aziją, o iš ten – ir po visą pasaulį. Prieš 15 tūkstančių metų pirmieji žmonės pasiekė Ameriką, prieš 3 tūkstančius metų ryžosi užkariauti Ramųjį vandenyną, o vos prieš 800 metų atvyko į Naująją Zelandiją. Tik prieš 100 metų pirmasis žmogus žiemojo Antarktidoje, paskutiniame dar neužkariautame žemyne.

Naujausi tyrimai rodo, kad pirmieji keliautojai buvo labai judrūs ir neramūs. Neuromediatorius dopaminas, kurį gamina tam tikros smegenų ląstelės, lemia žmogaus nuotaiką, veiklą ir mokymąsi. Dopaminas kaupiasi specialiuose smegenų ląstelių receptoriuose, kai kurių žmonių receptoriai būna mažiau jautrūs. Kad neuromediatorius juos veiktų taip pat, jie turi patirti daugiau išgyvenimų ir daugiau judėti nei kiti. Tai pasakytina ir apie žmones, turinčius DRD4-7R receptoriaus geno atmainą. Daugeliui šios grupės žmonių nustatomas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS), jie pasižymi vadinamuoju hiperaktyvumu.

Leistis į nežinomus kraštus reikėjo didelės drąsos, o jų tyrinėjimas kainavo daug gyvybių. Tačiau tai niekada nesumažino troškimo keliauti. Juditos Grigelytės nuotr.

Šiandien ADS vertinamas beveik kaip liga, hiperaktyvūs mokiniai dažnai kelia rūpesčių mokyklose. Jie nėra kvailesni už kitus, greičiau priešingai, tačiau jie nepritampa prie šiuolaikinės pasyvesnės visuomenės. O štai praeityje tokie žmonės buvo lyderiai.

Genetiniai žmonių iš viso pasaulio tyrimai rodo, kad ADS pasižymėję žmonės tikriausiai buvo vieni pirmųjų, praskynusių kelią iš Afrikos. DRD4-7R atmaina gana retai pasitaiko tarp afrikiečių, bet tolstant nuo Afrikos jos aptinkama vis dažniau, o tarp kai kurių Pietų Amerikos indėnų ji gana paplitusi. Yra daug požymių, kad ši mutacija atsirado maždaug tuo metu, kai mes palikome Afriką. Šią geno atmainą turintys žmonės yra linkę rizikuoti ir mažiau galvoja apie nemalonius padarinius, jei kas nors nepavyktų.

Bebaimiškumas patrauklus

Ankstyvieji kolonizatoriai turėjo didžiulį pranašumą, nes galėjo laisvai sklisti ir apgyvendinti vis naujas vietas. Jie taip pat išsiskyrė ekstravertiškumu ir drąsa.

Psichologiniai tyrimai rodo, kad bebaimiškumas yra patrauklus tiek moterims tiek vyrams, juos žavi ir gyvybe rizikuojantys nutrūktgalviai, ir žmonės, nebijantys išrėžti tiesą viršininkui į akis.

Tol, kol mūsų protėviai kolonizavo naujas vietas, DRD4-7R buvo pranašumas. Tačiau žmonėms tapus sėsliais ūkininkais, o vėliau miestiečiais, ši geno atmaina galėjo būti konfliktų ir neramumų priežastis. Pavyzdžiui, tarp kinų valstiečių ši mutacija beveik neaptinkama. Ilgą laiką kinai turėjo gyventi glaudžiai, ir kultūra reikalavo žinoti savo vietą.

Tačiau mums vis dar reikia nenustygstančių ir smalsių piliečių, galinčių parodyti iniciatyvą. Smalsumas būtinas norint tapti geru verslininku, mokslininku arba keliautoju, jis nebūtinai reiškia sutrikusią  neuromediatorių veiklą smegenyse. Visi gimstame smalsūs, kitaip nebūtume žmonės. Tiesiog kai kurie yra smalsesni už kitus.

Paskui žmones sekė pelės

Naminės pelės ir rudosios bei juodosios žiurkės yra vieninteliai žinduoliai, išskyrus žmones, sugebėję išplisti po visą pasaulį – joms padėjo kai kurios bendros savybės.

Pelės labai lanksčios ir minta beveik viskuo, joms puikiai sekasi šalia žmonių. "Bloomberg" nuotr.

Pavyzdžiui, jos tyrinėja savo aplinką ir nesunkiai įsikuria naujose buveinėse. Tačiau be žmonių pagalbos jos nebūtų taip toli nukeliavusios. Mat jos visiškai priklausomos nuo grūdų ir kitų maisto produktų, kuriuos šiuolaikinis žmogus augina nuo pat ūkininkavimo istorijos pradžios. Jos taip pat panašios į mus tuo, kad gali misti beveik viskuo.

Tačiau jos neturi pakankamai fizinės jėgos, kad galėtų nukeliauti didelius atstumus, todėl prasmukdavo į mūsų laivus ir vagonus. Laimė, jos taip pat neturi mūsų protinių gebėjimų.

ADS turintys policijos šunys – geriausi

Dopamino receptorių, turinčių didelę įtaką žmogaus charakteriui ir asmenybei, skirtingų atmainų taip pat aptinkama kai kurių gyvūnų organizmuose.

Vesterheidės apylinkėse pietinėje Nyderlandų dalyje kai kurios didžiosios zylės turi ypatingą SNP830 dopamino receptorių, dėl to dopamino poveikis jų smegenims yra silpnesnis. Jos yra kur kas aktyvesnės ir labiau linkusios tyrinėti nei kitos jų rūšies atstovės. Panašiai ir žmonės, turintys DRD4-7, labiau nenustygsta nei kiti.

Šunims sukurtas ADS tyrimas šiuo metu taikomas dresūroje.

Geras policijos šuo turi būti smalsus ir aktyvus. Šios savybės siejamos su ADS. "Bloomberg" nuotr.

Vengrų mokslininko atliktas bandymas įrodė, kad policijos išmokytų vokiečių aviganių, turinčių DRD4 VNTR dopamino geną, tyrimo rezultatai buvo geresni nei kitų šios veislės šunų, turinčių įprastą geną.