3D be akinių

Parduotuvių lentynose greit pasirodys pirmieji dideli 3D televizoriai, be 3D akinių sukuriantys vaizdo erdviškumo pojūtį. Išgaubti lęšiai ir sudėtingi skeneriai nuo plokščio ekrano mūsų akims siųs du šiek tiek skirtingus vaizdus, o smegenys juos suvoks kaip trimatį vaizdą.

Japonijos elektroninės įrangos milžinas „Toshiba“ pristatė naują 55 colių įstrižainės televizorių. Ši žinia nėra sensacinga, tačiau šis didelis televizorius iš konkurentų išsiskiria tuo, kad žiūrovams sukuria trimačio vaizdo įspūdį ir jiems net nereikia specialių akinių. O trimatis vaizdas be akinių daugeliui televizorių gamintojų yra šventasis Gralis. Trimačiai televizoriai išliks ilgam. 3D technologijos sukuriamas erdvės pojūtis televizoriaus žiūrėjimą daugeliui paverčia įspūdingesne patirtimi. Papildomas matmuo padeda lengviau įsijausti į filmą, sporto varžybas ar kompiuterinį žaidimą. Vietoje įprasto televizoriaus ekrane matomų judančių paveikslėlių ir plokščio vaizdo trimačiai vaizdai sukuria šiek tiek geresnį tikrovės įspūdį.

Kol kas 3D vaizdus per televizorių buvo galima matyti tik užsidėjus specialius akinius. Akiniai erzina, dėl jų vaizdas gali blyksėti, o visos šeimos aprūpinimas trimačiais akiniais yra brangus malonumas. Todėl TV gamintojai kuria naujas technologijas, kurios leis trimačiu vaizdu mėgautis be akinių. „Toshiba“ jau sukūrė televizorių ZL2.

Netrukus bus galima įsigyti labai didelių 3D ekranų. „Toshiba“ jau siūlo 55 colių įstrižainės modelį.

Smegenis galima apgauti

Visos trimatės technologijos paremtos žmogaus regos veikimo principų suvokimu. Mes galime nuspėti atstumą, nes dviem akimis matome skirtingus vaizdus. Galime nesunkiai tuo įsitikinti, prieš nosį laikydami iškeltą pirštą ir iš eilės užmerkdami po vieną akį. Akivaizdu, jog pirštas fono atžvilgiu pasislenka. Mums žiūrint į daiktus, smegenys nuolat apdoroja šį vadinamąjį paralakso judėjimą, taip mes suvokiame erdviškumą. 3D televizorius akims rodo du šiek tiek skirtingus ekrano vaizdus, taip smegenys įtikinamos, kad vaizdas yra erdvinis. Prieš „Toshiba“ ZL2 ekraną esantys specialūs lęšiai pasirūpina, kad akis pasiektų skirtingi vaizdai.

Nešiojamasis 3D prietaisas vienam asmeniui

3D matymas be akinių taip pat vadinamas autostereoskopija, ir ši technologija yra veiksmingiausia mažuose nešiojamuose prietaisuose. Trimatį įspūdį reikia sudaryti tik vienam naudotojui, o prietaisą žmonės paprastai laiko tiesiai prieš save.

„Nintendo“ pastangos sukurti autostereoskopiją sutelktos į nešiojamąjį žaidimų pultą „Nintendo 3DS“, tačiau, nepaisant žaidimuose matomo trimačio vaizdo, 3DS kompanijai neatnešė didelės sėkmės. Pasirodo, 3D nėra iš parduotuvių lentynų graibstoma prekė, už kurią vartotojai būtų pasiryžę mokėti brangiau. Išmaniųjų telefonų gamintojai, pavyzdžiui, LG, HTC ir „Sharp“, taip pat bando šią technologiją. Pažvelgus į specialų ekraną galima ne tik matyti trimatę grafiką, vaizdus ir filmus, bet ir fotografuoti ir įrašyti filmukus, kuriuos bus galima matyti su 3D efektais. Maži nešiojamųjų prietaisų ekranai vaizdinius į dešiniąją ir kairiąją akis siunčia per vadinamąjį paralakso barjerą.

Šis sukuria linijas, o jos paeiliui dešiniajai ir kairiajai akiai blokuoja pusę ekrano vaizdo. Tai reiškia, kad kiekviena akimi matomas šiek tiek kitoks vaizdas, ir – voila – gaunamas 3D pojūtis. Mažuose ekranuose vertikalios linijos atsiranda ant pagrindinio ekrano uždėjus papildomą skystųjų kristalų ekraną. Tokį ekraną galima greit nuimti ir vėl matyti įprastą dvimatį vaizdą. Barjero technologija geriau veikia mažuose ekranuose, kai vienas vienintelis vartotojas ekraną laiko tiesiai sau prieš akis. Užtenka šiek tiek pasislinkti į šoną, ir trimatis pojūtis išnyksta, o vaizdas tampa neryškus. Be to, dėl barjero prarandama pusė ekrano apšvietimo, tad būtina gerokai padidinti apšvietimo intensyvumą. Rezultatas – greičiau išsikrauna baterija.

Elektroninės įrangos gamintojai, pavyzdžiui, „Toshiba“ ir „Fujifilm“, jau pristatė trimačius ekranus, kuriems nereikalingi akiniai. Šie ekranai naudojami nešiojamajame kompiuteryje „Qosmio“ ir skaitmeniniame fotoaparate „FinePix REAL 3D“.

Alternatyva tokiems barjerams – maži puscilindrio formos lęšiai, esantys prieš pat skystųjų kristalų ekraną. Lęšiai užtikrina, kad šviesa iš skirtingų taškų siunčiama skirtingomis kryptimis, tad akis pasiekia skirtingi vaizdai. Ši lęšio technologija taikoma „Fujifilm“ gaminamame skaitmeniniame fotoaparate „FinePix REAL 3D W3“ ir „Toshiba“ siūlomame nešiojamajame kompiuteryje „Qosmio F755“. „Sony“ net pagamino lakštinius lęšius, juos galima įsigyti papildomai prie kai kurių „Vaio“ modelių. Tereikia pritaisyti lakštą prieš nešiojamojo kompiuterio ekraną ir už 470 litų mėgautis 3D pojūčiais.

Paprastas lęšio sluoksnis leidžia pajusti reginio gylį, tačiau suprastėja raiška, o technologija vis dar veikia geriau, jei prie ekrano sėdite vienas.

Devyni vaizdai: 3D kiekvienam

Todėl „Toshiba“ turėjo mąstyti kitaip ir sukurti tokią 3D technologiją, kuri veiktų kartu su dideliais televizoriais, kuriuos vienu metu galėtų žiūrėti keli asmenys. „Toshiba“ rado sprendimą, ką daryti, kai yra keli žiūrovai – televizoriai siunčia ne du, o devynis skirtingus vaizdus skirtingais kampais. To turėtų užtekti, kad keletas skirtingose kambario vietose esančių žmonių galėtų „pagauti“ du vaizdus (po vieną kiekviena akimi).

Šiam sprendimui reikalingas ekranas su ne mažesne nei 3840 x 2160 taškų raiška. Tai yra keturis kartus daugiau taškelių nei šiuolaikiniame plokščiaekraniame televizoriuje su „full HD“ raiška, todėl ši raiška vadinama „Quad HD“. Suaktyvinus 3D funkciją, žiūrovams tenka susitaikyti su devynis kartus mažesne nei ši įspūdingoji raiška, nes ekranas turi sukurti devynis skirtingus vaizdus. Todėl galų gale gaunama kukli 1280 x 720 taškų raiška.

Norint, kad technologija veiktų gerai, reikia kiekvieną 3D atvaizdą sudarančius du elementus paversti skirtingais devyniais iš šiek tiek skirtingų kampų matomais atvaizdais. Tam reikia didelės kompiuterinės galios, tad „Toshiba ZL2“ įmontuotas itin galingas procesorius.

Šio televizoriaus priekinėje dalyje yra maža kamera su atpažinimo technologija, ji padeda nustatyti prieš televizorių esančius žmones. Todėl televizorius pats susireguliuoja taip, kad visi žiūrovai matytų optimalų trimatį vaizdą.

Laukia ilgas kelias

Plokščiojo ekrano gamyba nėra pigi. „Toshiba“ pagamintas televizorius kainuoja apie 28,5 tūkst. litų, o tai, suprantama, sumažina tikslinę grupę. Beje, pirmieji vartotojų atsiliepimai apie potyrius prieš 3D televizorių be specialiųjų akinių ne itin trykšta entuziazmu. Vaizdo gylio potyris nėra toks geras, koks pasiekiamas su akiniais, o kai kurie žiūrovai skundėsi akių nuovargiu ir galvos skausmu. Tad tobulinti dar tikrai yra ką. Laikui bėgant, reikalai pagerės. Tiesa, „Toshiba“ buvo pirmoji gamintoja, pristačiusi  3D televizorius be akinių, tačiau jai ant kulnų lipa keletas kitų didelių elektronikos gamintojų, pavyzdžiui, „Sony“, „Philips“ ir LG, jos jau pademonstravo veikiančius prototipus.

Didelė dalis tyrinėtojų visame pasaulyje stengiasi sukurti naujas technologijas, patobulinti ir atpiginti trimatį vaizdą be akinių rodančius televizorius. „Microsoft“ mokslininkai, pavyzdžiui, sukūrė specialius lęšius, kurie leidžia valdyti šviesos, sklindančios iš televizoriaus link žiūrovo, kampą, tad ekranas gali paeiliui rodyti atvaizdus dešiniajai ir kairiajai akiai, net jei televizorių žiūri keli asmenys. Tai veikia, jei ekrano atsinaujinimo greitis pakankamas. Mokslininkai iš Pietų Korėjos pagamino mažas prizmes, kurios veikia geriau nei dabartiniai lęšiai, o Amerikos mokslininkai iš Masačusetso technologijos instituto surado būdą optimizuoti paralakso barjerus.

3D technologija tobulinama toliau, o elektronikos milžinai susižavėję trimačiu vaizdu. Sukūrus 3D kokybišką ir mažai trūkumų turintį vaizdą, galima susikrauti turtus.