Mokslininkai iššifruoja psichopatų smegenis

Pastaraisiais metais mokslininkai sužinojo daug naujų dalykų apie psichopatų smegenis: defektai smegenų centruose, menkas ryšys tarp smegenų dalių ir ypač stiprus signalinių medžiagų poveikis daro psichopatą beatodairišką ir šaltakraujišką. Viliamasi, kad  naujos žinios padės rasti efektyvių šio sutrikimo gydymo būdų.

Slėpdamiesi už žavingo ir jausmingo fasado, psichopatai siekia tenkinti savo poreikius, negalvodami nei apie padarinius, nei apie pagrindines socialinio sambūvio normas. Maždaug vieno procento žmonių sąžinės ir atjautos stygius yra toks, kad gydytojai laiko juos psichopatais.

 Tokie žmonės, net šiurkščiausiai ir baisiausiai nusižengę, savo veiksmus dažnai pateisina, kaltina aukas arba kitaip nepripažįsta savo atsakomybės. Nors gali  pasirodyti, jog jie visiškai nejautrūs, tai dar nereiškia, kad jie nesupranta savo veiksmų padarinių arba aukos skausmo. Daugelis požymių rodo, kad psichopatai lengvai perpranta kitų žmonių jausmus ir skiria gėrį nuo blogio, bet šias žinias taiko tik intelektualiai.

Psichopatams būdingi asocialūs asmenybės sutrikimai, pasireiškiantys aiškiu empatijos, sąžinės ir simpatijos stygiumi. Jie atrodo labai paviršutiniški, nes neturi stiprių emocijų, užmezga daug atsitiktinių santykių. Be to, psichopatai nejaučia baimės ir todėl elgiasi rizikingai. Jie nedvejodami rizikuoja arba agresyviais būdais siekia savo tikslų.

 2010 metais Olandijoje, Mastrichto universitete, atliktame tyrime Maaike Cima daro išvadą, kad psichopatai pajėgia atskirti, kas gera ir kas bloga, tačiau to nepaiso. Mokslininkė pateikė keletą emocinių, materialinių ir moralinių dilemų trims tiriamų subjektų grupėms. Dvi grupes sudarė nuteistieji už žmogžudystes, užpuolimus ir kitokius sunkius nusikaltimus, tačiau tik vienos grupės nariai buvo pripažinti psichopatais. Trečiąją grupę sudarė sveiki ir nenusikaltę vyrai.

 Tyrimo rezultatai parodė, kad visų šių grupių moralės suvokimas skyrėsi labai neryškiai. Psichopatai, kaip ir kiti tiriamieji, manė, kad moraliai nepriimtinesnis yra veiksmas, sukeliantis kam nors emocines kančias, negu veiksmas, dėl kurio patiriama materialinių nuostolių.

 Toliau psichopatai visiškai nepritarė minčiai atsisakyti nugabenti sunkiai sužeistą žmogų į ligoninę, nes kraujas suteptų automobilį, tačiau jie buvo tik truputį labiau nei kitų dviejų grupių nariai linkę paaukoti vieną žmogų, kad išgelbėtų keletą kitų žmonių – pavyzdžiui, uždusinti vaiką, kad priešo kareiviai, išgirdę verksmą, neaptiktų visos besislepiančios grupės.

 Taigi psichopatas supranta, kad laužo socialinio bendrabūvio normas ir daro tai, kas moraliai nepriimtina, bet tai jo nejaudina taip, kaip jaudina kitus žmones, – psichopatas nejaučia kaltės. Ėmus gilintis į šio reiškinio priežastis, prireikė atidžiau patyrinėti psichopatų smegenis ir išsiaiškinti, kaip jos reaguoja į situacijas, paprastai sukeliančias normaliems žmonėms stiprius jausmus.

 Albukerkėje, JAV, veikiančio  Intelekto tyrimų organizacijos (Mind Research Network) bendradarbė Carla Harenski 2010 metais paskelbė tyrimą, atliktą su kaliniais. Psichopatų ir ne psichopatų smegenys buvo skenuojamos tuo metu, kai jiems buvo rodomi skirtingo dorovinio turinio vaizdai. Vaizdai buvo trijų kategorijų: vienoje grupėje buvo moraliai žeidžiantys vaizdai, kitoje – nemalonūs, tačiau be moralinio atspalvio, trečioje – neutralūs.

 Žiūrėdami į pateiktas nuotraukas, tiriamieji turėjo įvertinti, kaip suvokia moralines dilemas. Kaip ir atlikus anksčiau minėtą tyrimą, paaiškėjo, jog psichopatų doroviniai standartai nesiskiria nuo kitų kalinių. Tačiau išstudijavę smegenų nuotraukas, užfiksuotas eksperimento metu, mokslininkai pastebėjo ryškių skirtumų.

 Sveikų kalinių smegenų žievėje buvo pastebėtas dviejų nedidelių plotelių suaktyvėjimas tuomet, kai jie žiūrėjo į moraliai žeidžiančius vaizdus, o nuotraukos be moralinio turinio ir neutralūs vaizdai sukėlė daug menkesnę reakciją. Psichopatų smegenys į visų trijų grupių vaizdus reagavo vienodai. Vienoje iš sričių, vadinamajame priešakiniame smilkinio smegenų žievės centre (angl. anterior temporal cortex, ATC), esančiame smilkinio smegenų žievės zonoje, visų trijų tipų vaizdai sukėlė didelį vienodą aktyvumą. Priminkime, kad sveikiems subjektams tokią reakciją kėlė tiktai moraliai žeidžiantys vaizdai. O štai kitoje srityje, ventromedialinės kaktos srities smegenų žievės centre (angl. ventromedial Prefrontal Cortex, VPC), visų trijų rūšių vaizdai nesukėlė beveik jokios reakcijos.

 Mokslininkai nustatė, kad VPC yra susijęs su baimės jausmu ir rizikingais sprendimais. Tai, jog žeidžiantys vaizdai šioje psichopatų smegenų žievės vietoje nesukelia aktyvumo, iš dalies paaiškina, kodėl psichopatai nesusilaiko nuo nepriimtinų veiksmų, net ir suvokdami, kad sukelia baimę ir kitokius neigiamus jausmus savo aukoms. Dar vienas paaiškinimas peršasi patyrinėjus smegenų žievės plotą smilkinio srityje, kuriame kyla perspėjimo signalas kaskart, kai peržengiamos dorovės ribos. Sveikiems žmonėms šis centras suaktyvėja tik žiūrint į moraliai žeidžiančius vaizdus. Psichopatams jis suaktyvėja visais trimis atvejais – todėl perspėjimo apie moralės ribų peržengimą jie negauna.

 Taip pat buvo nustatytas skirtingas kitų dviejų smegenų sričių aktyvumas tiriant jau minėtas dvi kalinių grupes.

Psichopatų smegenims būdinga, kad kaskart atlikdami impulsyvų veiksmą, užuot pagalvoję apie padarinius ir susilaikę nuo tokio veiksmo, jie patiria pasitenkinimą, kurį lemia dopaminas. Impulsyvumą lemia sutelktinis branduolys (lot. nucleus accumbens, sutrumpintai NAcc - pažymėtas šviesiau), kuris prieš pat impulsyvų veiksmą išskiria dopamino (vieną iš neurotransmiterių).

 Tiriamiesiems žiūrint į nuotraukas, kurios jiems atrodė vis labiau moraliai žeidžiančios, pastebėta, jog psichopatų smegenų aktyvumas mažėjo kitoje dešiniojo smilkinio smegenų žievės zonos vietoje – dešiniojo smilkinio srities užpakaliniame plote. O štai ne psichopatų grupėje didėjo migdolinio kūno aktyvumas dešiniajame smegenų pusrutulyje. Migdolinis kūnas susijęs su mūsų emocijų, pvz., baimės, patyrimu, o smilkinio srities smegenų žievė iš dalies lemia empatiją, todėl žmogus geba suvokti, kad kiti žmonės turi kitokių nuomonių ir norų. Labai supaprastintai aiškinant šiuos rezultatus galima teigti, kad psichopatai nepajėgia suvokti, kokią baimę sukelia kitiems žmonėms peržengdami dorovės ribas.

Psichopatai nesugeba interpretuoti emocijų

Psichopatams būdingą empatijos stygių tyrinėjo Izraelio Haifos universiteto specialistė Simone Shamay-Tsoory. 2011 metais ji tyrė kalinius psichopatus, lygindama juos ne su sveikais žmonėmis, o su ligoniais, kuriems buvo, pavyzdžiui, per autoavariją, pažeistos skirtingos smegenų dalys.

Eksperimentu buvo siekta nustatyti tiriamųjų empatinius gebėjimus. Paaiškėjo, jog psichopatų reakcija ypač skyrėsi nuo sveikųjų vienoje kategorijoje: psichopatai gerokai prasčiau suvokė ir lygino keleto žmonių emocijas vienu metu. Tačiau jie tik nesmarkiai nusileido arba net pasirodė geriau, kai empatiją buvo galima pagrįsti logiškai.

 Kita įdomi Simonos Shamay-Tsory eksperimento išvada – psichopatų atsakymai visais atvejais sutapo su atsakymais ligonių, patyrusių traumas vadinamuosiuose orbitofrontaliniuose centruose (angl. orbitofrontal cortex, OFC), esančiuose priešakinėje (kaktos) smegenų žievės srityje. OFC atlieka lemiamą vaidmenį, kai priimami sprendimai, susiję su emocijomis ir galimybe pasielgti savanaudiškai. Šios srities pažeidimai lemia psichopatinius pakitimus.

 Mokslininkams žinoma, jog OFC veikla artimai susijusi su kitais smegenų centrais, apdorojančiais emocijas. Tai pasakytina ir apie migdolinį kūną, kuris psichopatų smegenyse funkcionuoja neįprastai. Tarkime, kad migdolinio kūno dalyvavimas būtinas perprantant kitų žmonių emocijas ir kad OFC naudoja iš jo gautą informaciją, kai pasirenka vienokį ar kitokį veiksmą. Tuomet galime pagrįstai manyti, kad bent vieno iš šių centrų pažeidimas gali pasireikšti psichopatiniais požymiais.

 Ši teorija paskatino kitokį psichopatų smegenų tyrimą. Užuot ieškoję nenormaliai funkcionuojančių smegenų sričių, mokslininkai ėmė ieškoti tokių smegenų sričių, kurios nenormaliai priima ir perduoda informacijos srautą.  Michaelas Craigas ir jo kolegos Londono karališkojoje kolegijoje 2009 ir 2011 metais tyrė psichopatų, nuteistų už žmogžudystes ir pakartotinius išžaginimus, „perdavimo kanalus“. Per pirmąjį tyrimą paaiškėjo, kad ryšys tarp migdolinio kūno ir OFC psichopatų smegenyse yra pastebimai silpnesnis, palyginti su kontrolinės sveikų individų grupės duomenimis. Be to, būtent dešiniajame smegenų pusrutulyje ryšys tarp centrų buvo ypač prastas, o tai savo ruožtu patvirtina, kad būtent dėl to migdolinio kūno pažeidimai gali lemti psichopatiją. Mokslininkams palyginus įvairius psichopatus, paaiškėjo: juo ryškesni psichopatijos požymiai, tuo prastesnis ryšys tarp OFC ir migdolinio kūno.

 Antrasis tyrimas parodė, kad psichopatų smegenų baltosios ląstelės, jungiančios OFC, migdolinį kūną ir smegenų regėjimo centrus, būna menkai išsivysčiusios. Esama taip pat tyrimų, bylojančių, kad dėl ryšio tarp šių smegenų sričių pažeidimo sumažėja žmogaus gebėjimas interpretuoti vaizdinius įspūdžius, susijusius su emocijomis. Tokie yra, pavyzdžiui, išsigandusių, liūdnų ar nustebusių žmonių veidai, kuriuos psichopatui sunku perprasti. Taigi šių ryšių silpnumas psichopatų smegenyse, nors ir nelabai ryškus, regis, bent iš dalies paaiškina jų asmenybės nukrypimus.

Dopaminas valdo psichopatus

Aptartieji tyrimai gana įtikinamai paaiškina, kodėl psichopatams trūksta empatijos, tačiau vis dėlto neduoda aiškaus atsakymo, kodėl psichopatai yra linkę į rimtus smurtinius nusikaltimus. Psichiatrai, diagnozuodami psichopatiją, remiasi metodu, nukreiptu į du pagrindinius psichopatijos požymius. Vienas jų kartais vadinamas bebaimiu užvaldymu (apsėdimu) ir reiškiasi empatijos bei kaltės jausmo stoka, veidmainyste ir polinkiu manipuliuoti kitais. Antrasis požymis įvardijamas kaip  impulsyvumas ir asocialumas, jis siejamas su tokiais ekstravertiniais bruožais kaip ūmumas, savitvardos stoka, nenustygimas vietoje ir neatsakingas elgesys. Būtent tarp šios grupės atstovų matomi tie būdo bruožai, kurie lengvai gali pastūmėti į nusikaltimų kelią. Net keletas tyrimų rodo, kad nusikaltėliams psichopatams būdinga dauguma šių savybių. 

 Prie „pasitenkinimo centrų“ priskiriamas vadinamasis sutelktinis branduolys (lot. Nucleus accumbens, NAcc), siejamas su impulsyviu elgesiu.  NAcc išskiria dopamino, o šis perduoda nervinį signalą, skatinantį mus siekti pasitenkinimo. Labai didelis NAcc aktyvumas kaip tik ir skatina elgtis impulsyviai, neklausant sveiko proto. Taigi šis centras iš esmės lemia visokiausių tipų priklausomybes. 2010 metais Vanderbilto universiteto (JAV) specialistas Joshua Buckholtzas paskelbė tyrimo medžiagą ir joje tvirtina, kad šis smegenų centras gali taip pat būti susijęs su impulsyviu ir neretai nusikalstamu psichopatų elgesiu.

 Jis su kolegomis smegenis skenavo dviem būdais: magnetinio rezonanso tomografu (MRT) stebėjo NAcc aktyvumą ir tuo pat metu PET skeneriu registravo dopamino kiekį, kurį NAcc išskiria tada, kai tiriamieji patiria psichostimuliaciją. MRT tyrimai buvo atliekami tuo metu, kai subjektai žaidė tam tikrą azartinį žaidimą ir galėjo laimėti pinigų greičiau už kitus sureaguodami į užduotį. Prieš pat pateikiant užduotį, visų dalyvių NAcc suaktyvėdavo. Tačiau tyrimas parodė, kad ši reakcija priklauso nuo kiekvieno tiriamojo individualaus impulsyvumo ir asocialumo laipsnio. Tų subjektų, kurių rodiklis šioje psichopatinės diagnostikos skalėje buvo aukštas, NAcc išskyrė gerokai daugiau dopamino nei tų individų, kurių šis rodiklis buvo žemas. Šis faktas įtikinamai rodo, kad psichopatai labiau linkę daryti impulsyvius sprendimus. Kadangi jiems labiau rūpi  pasitenkinimas, tikriausiai todėl jie teikia pirmenybę veiksmams, kuriais siekia greito pasitenkinimo.

Mokslininkai mano, kad defektai keliuose skirtinguose smegenų centruose ir paskatina psichopatą įvykdyti žiaurų nusikaltimą. Migdolinio kūno ar priešakinės smegenų žievės VPC ar OFC pažeidimai arba ryšio tarp šių centrų sutrikimai sumažina psichopato pajėgumą perprasti kitų žmonių nuotaikas. Jis nesuvokia, kad savo grėsmingu elgesiu įstumia savo auką į beviltišką padėtį. Protu psichopatas suvokia, kad aukai sukelia siaubą, tačiau dėl to jis nejaučia jokio nerimo. Priešingai, tokiomis aplinkybėmis psichopato NAcc dar labiau suaktyvėja ir išskiria tiek dopamino, kad psichopatas su pasitenkinimu kartoja grasinimus ir net iš tiesų gali įvykdyti nusikaltimą.

 Pastaraisiais metais mokslininkai pradėjo daug geriau suprasti, kodėl kai kurie žmonės yra nejautrūs psichopatai. Tačiau kol kas nėra veiksmingo gydymo – nei medikamentinio, nei terapinio, nei chirurginio. Vis dėlto nauji tyrimų rezultatai teikia vilties, kad mokslininkams jau artimiausiais metais pavyks atrasti tokių veiksmingų gydymo būdų.