Paslaptingai besišypsanti moteris

Prieš penkis šimtus metų moteris pozavo tapytojui. Tasai tapytojas – Leonardo da Vinci, o jo nutapytas paveikslas „Mona Lisa“, išgarsėjo visame pasaulyje. Tačiau tikrasis pozavusios moters vardas buvo užmirštas. Visiškai neseniai italų archeologai susirengė ieškoti  jos kapo viename sunykusiame Florencijos vienuolyne ir ten po grindimis jie rado griaučius, galbūt jie padės įminti vieną didžiausių meno istorijos mįslių.

Mona Lisa – vyras. O gal kunigaikštytė. O gal prostitutė arba transvestitas, arba Renesanso genijaus Leonardo da Vinci motina. Visame pasaulyje garsus paveikslas, sutraukiantis minias gerbėjų į Luvro meno muziejų Prancūzijoje, galėtų būti ir autoportretas, ir apskritai neegzistuojančio asmens portretas – grynas menininko vaizduotės vaisius.

 Jau daugiau nei 400 metų mokslininkai, mėgėjai ir meno istorikai karštai, o kartais – net piktokai, ginčijasi, kas iš tikrųjų pavaizduota šiame turbūt žinomiausiame pasaulio paveiksle. Teorijų daug, kaip ir prasimanymų, o priežastis, kodėl šis klausimas kelia tiek diskusijų, viena: jokie istoriniai šaltiniai neduoda aiškaus atsakymo.

Manoma, kad šie griaučiai priklauso Lisai Gherardini del Giocondo. Tai ji gali būti ta moteris, kurią mes visi pažįstame kaip Moną Lisą.

 XVI amžiaus italų tapytojas ir rašytojas Giorgio Vasari Leonardo da Vinci biografijoje rašė, kad portretą užsakė labai turtingas Florencijos šilko pirklys Francesco del Giocondo. „Jis (da Vinci) sutiko nutapyti jaunos pirklio žmonos Lisos Gherardini portretą“, – rašė Vasari. Ir nors Vasari  kiek miglotai apibūdina ir patį paveikslą, ir švelniai besišypsantį modelį, dauguma mūsų dienų iškiliausių meno ekspertų sutaria, jog būtent ši paslaptinga moteris ir turėtų būti madona Lisa – sutrumpintai mona, t. y ponia, Lisa.

 Jie, žinoma, nėra įsitikinę šimtu procentų. Tačiau šiandien, regis, ši paslaptis pagaliau gali būti atskleista: giliai po apleisto vienuolyno grindimis, pačioje Florencijos širdyje, Šiaurės Italijoje, 2011 metų pavasarį archeologai surado griaučius, manoma, kad tai ir yra Lisos Gherardini palaikai.

 Kapas nepaženklintas antkapiu, ir palaikų dar nepavyko identifikuoti. Tačiau išankstinė kaukolės  ir dubens kaulų apžiūra rodo, kad archeologai eina teisingu keliu. Griaučiai priklausė maždaug šešiasdešimties metų moteriai.

 Tyrinėtojai tikisi, kad jiems pavyks iš kaulų išskirti DNR ir palyginti ją su DNR dviejų žinomų Monos Lisos palikuonių, t. y. dviejų jos vaikų, kurie buvo palaidoti vienoje Florencijos bažnyčioje. Jei palaikai iš tiesų pasirodys besą Lisos Gherardini, archeologams teliks pasitelkti specialistus, gebančius pagal kaukolę atkurti veido bruožus, ir tuomet bus visiškai aišku, ar modelis panašus į moterį iš legendinio Leonardo da Vinci paveikslo.

Paskutiniuosius gyvenimo metus moteris praleido vienuolyne

Kasinėjimus atlieka italų mokslininkų grupė, vadovaujama meno istoriko Silvano Vinceti. Prieš keletą metų tyrinėtojai archyvuose aptiko nuorodų į paskutinę Monos Lisos poilsio vietą – surado Lisos Gherardini mirties liudijimą. Dokumentuose nebuvo detalios informacijos apie šios moters gyvenimą, bet aišku, jog gimė ji 1479 metų birželio 15 dieną Florencijoje. 1495 metais, būdama vos šešiolikos, ištekėjo už dvidešimčia metų vyresnio, bet labai turtingo šilko pirklio, našlio Francesco del Giocondo, ir susilaukė penkių ar šešių vaikų. Po vyro mirties gedinti Mona Lisa apsigyveno pranciškonų Šv. Uršulės vienuolyne, Florencijoje, čia ja buvo rūpinamasi iki pat mirties. Mirė ji sulaukusi šešiasdešimt trejų, 1542 metų birželio 15 dieną. Mona Lisa buvo palaidota požemio kriptoje po vienuolynu.

Šiandien Monos Lisos portretas kabo Luvre, apsaugotas neperšaunamojo stiklo šarvu.

 1800 metais vienuolynas buvo apleistas, vėliau čia įsikūrė tabako fabrikas, dar vėliau – karo pabėgėlių stovykla, paskui patalpos atiteko universitetui. Tačiau XX amžiaus viduryje trijų aukštų pastatas buvo paliktas griūti. 2011 metų pavasarį į apleistą vienuolyną, tikėdamasis rasti Monos Lisos kapą, įžengė Silvano Vinceti su savo kolegomis, apsirūpinę kastuvais, kirtikliais ir vadinamuoju požeminiu radaru, kuriuo galima aptikti po žeme esančius objektus. Kaip tik šiuo radaru po šiuolaikinėmis betoninėmis grindimis ir plytų sluoksniu buvo aptikta požeminė kripta, o joje rasti visiškai nepažeisti moters griaučiai. 

 Sunku būtų įsivaizduoti kuklesnį kapą moters, kurios vardas žinomas kone visiems planetos gyventojams. Kasdien tūkstančiai muziejaus lankytojų buriuojasi prie 77 cm aukščio ir 53 cm pločio aliejiniais dažais nutapyto paveikslo, kuris dabar patikimai saugomas už storo neperšaunamojo stiklo Luvro meno muziejaus Atstovų salėje Paryžiuje.

 Šio paveikslo reprodukcijų galima pamatyti visur – ant vyno butelių etikečių ir sportinių marškinėlių arba kaklaraiščių, ant puodelių ir lošimo kortų, ant apsiaustėlių šunims ir plakatų. Atsirado visokiausių šio įvaizdžio perdirbinių. Štai Australijoje per kavos festivalį šedevras net buvo atkurtas iš 3604 kavos puodelių, kiekvienas buvo užbalintas skirtingu pieno kiekiu, kad būtų išgauta plati atspalvių skalė. Kavos paveikslas pagal 10 kartų padidintą originalo atvaizdą buvo sudėliotas per tris valandas.

Paveikslas niekada nebuvo pristatytas užsakovui

Pasak meno istorikų, būtent turtingasis šilko pirklys Francesco del Giocondo pačioje XVI amžiaus pradžioje užsakė portretą iš žymaus Florencijos dailininko Leonardo da Vinci. Spėjama, kad žmonos atvaizdą jis užsakęs tuomet, kai pora įsigijo naujus namus arba kai jiems gimė sūnus. Anuomet portretai buvo laikomi šeimos turtingumo ženklu, taigi toks užsakymas nebuvo kuo nors ypatingas.

 Nėra tiksliai žinoma, kada menininkas pradėjo šį paveikslą tapyti, greičiausiai maždaug 1503 metais. 1506-aisiais portretas jau buvo baigtas. Nežinia kodėl, tačiau jis niekada taip ir nebuvo atiduotas užsakovui – gal pats Leonardo da Vinci nebuvo patenkintas rezultatu ir norėjo jį dar tobulinti? O gal –priešingai – buvo labai patenkintas, todėl norėjo portretą pasilaikyti kaip savotišką prekės ženklą, kad galėtų jį demonstruoti savo studijoje?

 Paveikslą tapytojas vežėsi kartu keliaudamas iš Florencijos į Milaną ir į Romą. Vežėsi jį kartu ir tuomet, kai priėmė Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I kvietimą 1517 metais. Po Leonardo da Vinci mirties paveikslą paveldėjo jo mokinys ir pagalbininkas Salai. Vėliau paveikslas, regis, buvo keletą kartų parduotas, kol galiausiai 1530 metais jį įsigijo Pranciškus I. Jis nusprendė paveikslą pakabinti Fontenblo pilyje netoli Paryžiaus. Maždaug 1800 metais Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas perkėlė paveikslą į savo miegamąjį Tiuilri rūmuose, netoli Luvro, o 1804 metais ilga ir audringa paveikslo kelionė galiausiai baigėsi, ir „Mona Lisa“ visam laikui pateko į Luvrą, savo dabartinę vietą.

Vienuolyno grindys buvo ištirtos radaru, jis rodo po žemės paviršiumi esančias ertmes. Taip buvo surasta kripta su moters palaikais.

Archeologas ieško paslėptų užuominų

Šiandien Gioconda, kaip ji vadinama Prancūzijoje, yra didžiausia Luvro įžymybė. „Mona Lisa“ jaudino žiūrovus ir prieš 500 metų, tačiau dabartinį savo – garsiausio pasaulio paveikslo – statusą ji įgijo pamažu.

 Populiarumo kreivė tiesiog šaute šovė į viršų XIX a. pradžioje, kai poetų romantikų vaizduotėje Mona Lisa tapo femme fatale, moterimi, galinčia suvedžioti ir sunaikinti vyrą vien savo paslaptinga šypsena. Su šia paslaptinga šypsena buvo siejama visokiausių emocijų, o kai 1911 metais paveikslas buvo pagrobtas, jo populiarumas dar padidėjo. Tie, kurie dar nebuvo matę šios italės atvaizdo, galėjo susidurti su jos tamsiomis akimis viso pasaulio laikraščių puslapiuose, paveikslo reprodukcijų buvo galima gauti visur.

 Šiandien „Mona Lisa“ laikoma visų portretų motina, įkvėpusia tokius dailininkus kaip Rafaelis arba Picasso. Jos šlovė buvo nuolat lydima mokslininkų susidomėjimo 779 numeriu pažymėtu Luvro eksponatu, o ir mūsų dienomis kas keli mėnesiai pasirodo kokia nors nauja teorija. Monos Lisos veido išraiška nuolat analizuojama, tyrinėtojai net bandė įrodyti, kad, pavyzdžiui, Monai Lisai skaudėjo dantį, kad ji buvo paralyžiuota, kad gal jos cholesterolio lygis per aukštas arba kad Leonardo da Vinci užkodavo paveiksle slaptą okultinę informaciją.

 Silvano Vinceti, vadovaujantis dabartiniams kasinėjimams Florencijoje, 2010 metais yra pareiškęs, kad rado keletą mikroskopinių raidžių Monos Lisos akyse. Pasak Vinceti, dešiniojoje akies lėliukėje yra dailininko inicialai LV, o kairiojoje – raidės B ir S arba CE. Šį pastebėjimą atmeta kiti ekspertai, jie teigia, kad tai tik mikroskopiniai įtrūkiai sename dažų sluoksnyje.

 Daugiausia diskusijų vis dėlto kelia  modelio tapatybės nustatymas. Silvano Vinceti ir jo kolegos tikisi galėsią netrukus pateikti aiškų atsakymą. Jei DNR testai patvirtins, kad Florencijos pranciškonų vienuolyno kriptoje rasti griaučiai iš tiesų yra Lisos Gherardini, o veido rekonstrukcija parodys panašumą į Moną Lisą, mokslininkai bus atskleidę vieną didžiausių meno istorijos paslapčių.