Kai dvasia palieka kūną

Tirdami epileptikų smegenis mokslininkai gali suprasti, kaip smegenyse lemia savęs suvokimą, leidžiantį skirti save nuo kitų ir atriboti savo kūną nuo išorinio pasaulio.

Ligoniams į smegenis įterpę elektrodus, mokslininkai gali sukelti jiems pojūtį, kad jie palieka savo kūną, todėl, pavyzdžiui, pamato save iš šalies arba suvokia savo kūno dalis kaip svetimas.

Paprastai mes tiksliai žinome, kur prasideda ir baigiasi mūsų kūnas. Jaučiame glaudžią vienybę su juo, nes jis yra visų mūsų minčių ir jausmų centras. Tačiau kas lemia šią mūsų savimonę – tai vienas iš pagrindinių klausimų, į kuriuos siekiama atsakyti smegenų tyrimais. Mokslininkams labai sudėtinga taikyti mokslinius metodus, nes savimonė yra nematerialus dalykas, o pojūtis tarsi paliktum savo kūną dažniausiai atsiranda spontaniškai ir trunka neilgai.

Ženevos universitetinės ligoninės gydytojas Olafas Blanke, gydydamas epilepsijos kamuojamus ligonius, atrado, kad dešinėje smegenų dalyje paleidus silpną elektros impulsą galima sukelti kelis skirtingus neįprastus pojūčius. Tirdami epileptikus ir ieškodami epilepsijos priežasčių, gydytojai dažnai taiko elektrodus. Elektrodai įterpiami į smegenis atsitiktinėse vietose, ir nors tik keli iš jų veikia epilepsiją, kiti gali paskatinti raumenų judesius, jausmus ir kai kuriais atvejais sukelti pojūtį tarsi paliktum savo kūną. Šitaip Olafui Blanke pavyko nustatyti smegenų sritis, kontroliuojančias tris savęs suvokimo aspektus.

Geriausiai žinomas yra pojūtis, tarsi "siela" stebi kūną iš šalies.

Pusiausvyra padeda išsilaikyti ant žemės

Geriausiai žinomas reiškinys yra pojūtis, tarsi „siela“ atsiskiria nuo fizinio kūno ir mato jį iš šalies lyg koks stebėtojas. Tai retas ir visuomet laikinas potyris, tačiau daugeliu atvejų O. Blanke'i ir kitiems mokslininkams pavyko jį sukelti paveikus tam tikras smegenų dalis elektros impulsais. Tai jiems padėjo nustatyti faktą, kad pusiausvyros pojūtis leidžia mūsų savęs suvokimui „tvirtai stovėti ant žemės“, t. y. kad mūsų savęs suvokimas neatsiejamas nuo mūsų kūno.

Dar vienas klaidingo savęs suvokimo pavyzdys yra sutrikęs gebėjimas atpažinti savo kūną. Dėl šio sutrikimo smegenys gali liautis jautusios, kad kai kurios kūno dalys priklauso žmogui, ir vertinti jas kaip svetimas. Toks įspūdis dažnai kyla po kūno dalių persodinimo operacijos, pavyzdžiui, kai ligoniui persodinama donoro, kurio smegenys žuvo, ranka. Daug kas rodo, kad regėjimas atlieka esminį vaidmenį tokiomis aplinkybėmis.

Trečias klaidingo savęs suvokimo tipas pasireiškia tada, kai smegenys nesugeba nustatyti kūno padėties. Tai tikriausiai galima paaiškinti nepakankamu juslių koordinavimu, dėl kurio smegenys gauna iš kūno prieštaringą informaciją. Tuomet gali atsirasti tokių simptomų kaip pojūtis, kad šalia ligonės yra jos pačios kūno kopija. Tokia būklė gali panėšėti į šizofreniją, tačiau nuo psichikos ligos ji skiriasi tuo, kad ligonė dažniausiai nepripažįsta, jog atsiradusi šmėkla kaip nors susijusi su ja pačia.

Nustatyta daug įvairių klaidingo savęs suvokimo atvejų, mokslui jie yra tikras lobynas. Tirdami tokių žmonių smegenis mokslininkai gali geriau suprasti, kaip smegenyse atsiranda pojūtis, kad turime kūną.