Maisto grandinės viršūnėje nyku

Didžiausi pasaulio plėšrūnai išgyvena krizę. Per paskutinius 100 metų daugelyje vietų stambių plėšrūnų skaičius sumažėjo daugiau kaip 90 procentų. Mokslininkai aktyviai bando išsiaiškinti, ką plėšrūnų stygius maisto grandinės viršūnėje reiškia gamtai.

 Žmonės apsunkino didžiųjų plėšrūnų gyvenimą. Mes naikinome jų buveines, o juos pačius medžiojome ir žvejojome. Padariniai tokie, kad nuo 1900 metų liūtų, ryklių, erelių ir kitų didžiausių plėšrūnų skaičius daugelyje pasaulio vietų sumažėjo daugiau kaip 90 procentų ir nesiliauja mažėjęs. Kai kur didžiųjų plėšrūnų liko tik tiek, kad jie neteko savo ekologinės svarbos. Į tai reaguoja ekosistemos ir visa maisto grandinė, kyla pavojus ekologinei pusiausvyrai žemėje, jūroje ir ore.
 
Žemėje didieji plėšrūnai sunkumų patiria jau seniai. Štai rudieji lokiai kadaise išnyko didžiojoje Vakarų Europos ir JAV dalyje. Azijos miškuose išliko tik nedidelės izoliuotos tigrų populiacijos, o pastaraisiais dešimtmečiais smarkiai sumažėjo net žvėrių karalių liūtų. Biologai šiandien aktyviai domisi, kaip plėšrūnai reguliuoja maisto grandines ir ką reiškia staigus plėšrūnų sumažėjimas ekologiniu požiūriu.

Biologai skaičiuoja atbuline tvarka

Tyrimus apsunkina tai, kad dabartis mums neatskleidžia visų padarinių, kokie juntami mažėjant plėšrūnų. Daugelyje mūsų planetos vietų didžiausi plėšrūnai pradėjo nykti gerokai anksčiau nei prieš 50–60 metų, kai atsirado šiuolaikinės ekologijos teorijos. Taigi buvo sunku arba neįmanoma palyginti ekosistemų, kuriose gyvena plėšrūnai, su ekosistemomis, kuriose jie išnyko.

Tačiau biologai gali daug sužinoti apie didžiausių plėšrūnų svarbą stebėdami, kaip reaguoja ekosistemos, kai šie plėšrūnai vėl ima veistis tose vietose, kuriose buvo išnaikinti. Galima sakyti, kad jie skaičiuoja atbuline tvarka. Kai 1995 metais Jeloustono nacionaliniame parke vėl pradėjo veistis vilkai, išnaikinti trečiame dešimtmetyje, šis JAV šiaurėje įsikūręs parkas tapo tikra laboratorija.
Prieš sugrįžtant vilkams, tuopos daugelyje Jeloustouno vietų buvo smarkiai nukentėjusios, nes ištisa grakščių Šiaurės Amerikos tauriųjų elnių armija graužė jų lapus, žievę ir jaunus ūglius. Tuopos ištveria, jei taurieji elniai suėda šiek tiek jų lapų ir žievės, bet jei šių gyvūnų apetitas pernelyg geras, medžiai sunyksta iki bonsų dydžio ir galiausiai žūva. Negana to, apetitu nesiskundžiantys taurieji elniai taip nuniokojo parke augančius gluosnius, kad Jeloustoune ir kitose Uolėtųjų kalnų vietose gyvenantys bebrai, mintantys daugiausia gluosnių vidine žieve, staiga liko be maisto.

Pastaraisiais metais didieji plėšrūnai, pavyzdžiui, rykliai, ereliai ir liūtai, gyvena sunkius laikus. Jei didžiausi plėšrūnai išnyks, padariniai gali būti rimti.

Bebrai iš visų gyvūnų yra sumaniausi kraštovaizdžio architektai, todėl jiems išsikrausčius išnyko ir daugybė jų užtvenktų mažų ir didelių pelkių. Šios pelkės suteikdavo kraštovaizdžiui dinamiškumo, taigi skatindavo didesnę biologinę įvairovę.

Įbauginti elniai liovėsi niokoję medžius

Vėl ėmus veistis vilkams, ekologinė padėtis Jeloustoune po kelerių metų pamažu pradėjo keistis. Tauriųjų elnių banda sumažėjo, tačiau tai buvo ne vienintelis rezultatas. Pasikeitė ir tauriųjų elnių elgesys. Kol šioje vietovėje nebuvo vilkų, taurieji elniai graužė medžius visur kur. Dabar jie vengia stačių kalnų šlaitų, užtvindytų miškų ir krūmynų – juose gausu maisto, tačiau sunku pabėgti. Tauriųjų elnių racionas nuskurdo, nes jie tapo budresni. Net ir ganydamiesi lygumose, kuriose lengva pasprukti nuo plėšrūnų, taurieji elniai beveik visada laiko aukštai iškėlę galvas ir dairosi vilkų.

Saugodamiesi, kad nepatektų vilkams į nasrus, taurieji elniai ne tik būna budresni, bet ir mažiau laiko praleidžia ėsdami, o tai naudinga medžiams, bebrams ir mažiems medžiuose gyvenantiems paukščiams.

Šiaurės Amerikos vilkai daro poveikį ne tik elniams, bebrams, mažiems paukščiams ir medžiams, bet ir vietos maitėdoms. Krankliams, ereliams ir kojotams vilkai palieka maitos, todėl maitėdoms lengviau išgyventi rūsčią Šiaurės Amerikos žiemą. Be vilkų sunkiau numatyti, kiek žiemą bus dvėsenos, nes švelniomis žiemomis nuo bado žūsta tik nedaug elnių.

Vilkai maitina kitus gyvūnus visus metus

Šiltėjant pasaulio klimatui, klimatologai numato daugiau švelnių žiemų, todėl tose vietose, kuriose nėra vilkų, maitėdos neteks svarbaus papildomo maisto. Ten, kur vilkų gyvens gausiai, maitėdos ras dvėsenos visus metus. Todėl vilkai sušvelnins visuotinio atšilimo poveikį maitėdoms ir padės lengviau prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų.

Vilkų populiacijos mažėjimas arba jos naikinimas smarkiai atsiliepia Jeloustouno gamtai.

Nors kojotai turi naudos iš vilkų paliekamos maitos, didėjant vilkų skaičiui Jeloustoune ėmė mažėti šių už vilkus mažesnių plėšrūnų. Šiandien nacionaliniame parke kojotų yra sumažėję perpus, o pagrindinėse vilkų buveinėse liko tik 10 procentų kojotų populiacijos. Mat vilkai laiko savo mažesniuosius pusbrolius konkurentais, kuriuos reikia žudyti. Kojotams sunku išgyventi, ypač poravimosi laikotarpiu, nes didesnieji giminaičiai nesunkiai aptinka jų urvus ir jauniklius. Kadangi kojotai medžioja smulkesnius gyvūnus, šių gyvūnų dažnai pagausėja, kai teritoriją užvaldo vilkai.

Vis dėlto gali būti sunku numatyti padarinius. Išnykus kojotams, krūmynuose prie Los Andželo įsiviešpatavo naminės katės, dėl to ėmė labai sparčiai mažėti nedidelių paukščių. Vakarų Teksase kojotų nykimo įtaka buvo visai kitokia. Ištyrus retais krūmokšniais ir žole apaugusią teritoriją, iš kurios pasitraukė kojotai, paaiškėjo, kad joje atvirą karą dėl maisto pradėjo 12 graužikų rūšių. Po 12 mėnesių liko tik viena rūšis.

Plėšrūnų mažėja ne tiks sausumoje. Vandenynuose per pastaruosius šimtą metų stambiųjų ryklių daugelyje vietų sumažėjo daugiau kaip 90 procentų. Didžiųjų tunų ir kitų didžiausių plėšriųjų žuvų padėtis taip pat sunki. Jie sparčiai nyksta, o tai pastebimai veikia žemesnes maisto grandinės pakopas. 1970–2005 metais JAV rytinėje pakrantėje išnyko 90–99 procentai 11-a didelių ryklių rūšių. Visos šios rūšys medžioja mažus ryklius ir rajas. Per tą patį laikotarpį biologai užregistravo dvylikos iš keturiolikos mažų ryklių ir rajų rūšių populiacijų augimą.

Juodąją jūrą užkariavo medūzos

Pastaraisiais dešimtmečiais biologai dažnai pastebi, jog dėl pernelyg intensyvios žvejybos nyksta didžiųjų plėšriųjų žuvų populiacijos ir gausėja nedidelių plėšriųjų žuvų.

Tačiau biologai tiksliai nežino, kaip didžiųjų plėšrūnų mažėjimas paveikia žemesnes vandenynų maisto grandinių pakopas. Dažnai šis poveikis dingsta viena pakopa žemesnėje maisto grandinėje, tačiau kartais biologai mato tokio mažėjimo padarinius iki pat maisto grandinės apačios. Kai kuriose Baltijos jūros dalyse mažėjant vyraujančių plėšriųjų žuvų, pvz., lydekų ir ešerių, pakinta visa ekosistema ir ima žydėti kai kurie dumbliai. Mat nelikus plėšriųjų žuvų, labai sparčiai gausėja tokių mažų žuvų kaip dyglė. Atsiradus daugiau dyglių, nepaprastai sumažėja jų maisto, pvz., smulkių vėžiagyvių. Vėžiagyviai savo ruožtu minta dumbliais ir paprastai kontroliuoja dumblių populiacijas, o jiems išnykus, dumbliai ima vešėti.

Išnykus didiesiems plėšrūnams Juodojoje jūroje, poveikis ekosistemai buvo dar skaudesnis. Dėl intensyvios delfinų ir didžiųjų plėšriųjų žuvų žvejybos aštuntajame dešimtmetyje labai padaugėjo smulkiais vėžiagyviais mintančių žuvų rūšių. Kadangi liko mažiau vėžiagyvių, dumbliai Juodojoje jūroje ėmė labai žydėti, o trūkstant didžiųjų žuvų, žvejai intensyviai žvejojo mažąsias. Taigi atsirado didelė ekologinė tuštuma, ir netrukus ją užpildė bevertės medūzos, kurios dabar vyrauja didelėje Juodosios jūros dalyje.

Šiaurės Vakarų Atlante sumažėjus plėšrūnų, gerokai padaugėjo rytinių jaučiasnukių rajų. Rajų mėgstamas maistas yra atlantinės šukutės.

Ryklių stygius sutrikdo pusiausvyrą

Biologai buvo kito radikalaus ekosistemos įvykio liudytojai, kai šiaurės vakarinėje Atlanto vandenyno dalyje sumažėjo didžiųjų ryklių. Atsikračiusios savo aštriadančių kankintojų, rytinės jaučiasnukės rajos netruko pasinaudoti pokyčiais maisto grandinės viršūnėje. Keletą metų iš eilės rytinių jaučiasnukių rajų skaičius kasmet didėjo 9 procentais, ir šiandien jų populiaciją sudaro daugiau kaip 40 mln. individų.

Eksperimentai parodė, kad rytinės jaučiasnukės rajos gali greitai sunaikinti ištisus atlantinių šukučių sluoksnius. Šios rajos gali būti atsakingos už tai, kad daugelyje vietų sumažėjo ekologiškai ir ekonomiškai svarbių rūšių. Vien tik Česapiko įlankoje rytinėje JAV dalyje rajos suėda 840 tūkst. tonų šukučių per 100 dienų, kurias būna įlankoje. Komercinė šukučių žvejyba šioje įlankoje sumažėjo iki kelių tonų per metus.

Toliau į pietus dėl pernelyg intensyvios žvejybos daugumoje atogrąžų koralinių rifų dingo didieji rykliai ir kitos plėšriausios žuvys. Plėšrūnams nebemedžiojant smulkesnių žuvų ir jūrų žvaigždžių, niekas nebereguliuoja jų skaičiaus. Tikriausiai dėl to ėmė sparčiai daugėti koralais mintančių jūrų žvaigždžių ir mažėti rifus formuojančių koralų populiacija.

Rykliai yra ne vieninteliai didžiausi vandenynų plėšrūnai, kurių egzistencijai kelią grėsmę žmogus. Jūrinės ūdros atlieka tam tikrą ekologijos inspektorių vaidmenį jūros dumblių kolonijose šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Dėl savo milžiniško apetito jos daro didelę įtaką kitoms, maisto grandinėje žemiau esančioms rūšims. Jei jūrų ežiai neperkanda jūrinių dumblių pusiau, jų kolonijos gali išaugti iki 75 metrų aukščio ir tapti smulkių žuvų bei daugelio kitų jūrų žinduolių buveine. Jei nėra jūrinių ūdrų, kurios natūraliai reguliuoja jūrų ežių kiekį, pastarieji dažnai visiškai sunaikina nepaprastai dideles jūrinių  dumblių kolonijas.

Jūrinės ūdros padeda jūrinių dumblių kolonijoms

XIX amžiaus pirmajame dešimtmetyje, kai kailinių žvėrelių medžiotojai buvo beveik išnaikinę jūrines ūdras, nebeliko ir jūrinių dumblių kolonijų. Per pastaruosius dešimtmečius įveisus jūrinių ūdrų vakarinėje Kanados ir JAV pakrantėje, vėl susiformavo metro aukščio dumblių kolonijos, naudingos daugeliui gyvūnų rūšių. Jūrinių dumblių kolonijos slopina bangas, todėl pakrantė apsaugoma nuo erozijos, o daug maistingųjų medžiagų turinčios dalelės nusėda ant dugno. Taip pat jūrinių dumblių kolonijos yra gerokai našesnės už tuščią jūros dugną. Jų fotosintezė yra tris arba keturis kartus didesnė, todėl susidaro geresnės mitybos sąlygos viršutinėse maisto grandinės pakopose. Jūrinių dumblių kolonijose daug palankesnės sąlygos ir šukutėms, o kai kurių žuvų rūšių jose aptinkama net dešimt kartų dažniau.

Didžiausi oro plėšrūnai taip pat susiduria su sunkumais. Ilgą laiką erelių, vanagų, sakalų ir pelėdų skaičius daugelyje Europos vietų nenatūraliai mažėjo, nes kadaise jie buvo persekiojami ir gujami iš savo buveinių. Pastaraisiais metais biologai išsiaiškino, kad mažėjimas pasireiškia taip pat ten, kur plėšrūnai buvo įpratę gyventi ramiai ir turėjo grobio bei erdvės. Per trisdešimt metų už specialios apsaugos teritorijų ribų Burkina Fase, Malyje ir Nigeryje vienuolika didelių erelių rūšių sumažėjo 86–98 procentais, o Botsvanoje plėšrūnų sumažėjo 40 procentų.

Biologai nedaug žino, kaip plėšrūnų nykimas paveikia ekologinę tvarką. Italijos biologai nustatė, kad Italijos Alpėse padidėjo medžių, drugelių ir mažų paukščių įvairovė tose vietovėse, kuriose gyvena vištvanagiai ir keturios pelėdų rūšys, palyginti su panašiomis miškingomis vietomis, kuriose nėra vanagų ir pelėdų. Mokslininkai negali paaiškinti, kodėl taip yra. Tačiau kiti tyrimai byloja, kad rūšių įvairovė gali būti labai reikšminga ekosistemos gebėjimui atlaikyti gamtos arba žmogaus įsikišimą ir atsikurti po žlugimo. Todėl plėšrūnai gali padėti išsaugoti savo teritorijos ekosistemą, nešdami naudos ir augalams, ir gyvūnams.

Biologai dėlioja labai sudėtingą dėlionę, bandydami išsiaiškinti, kaip didžiausių plėšrūnų nykimas paveikia maisto grandinę sausumoje, jūroje ir ore. Poveikis gali būti nepaprastai įvairus, jis priklauso nuo ekosistemų sudėties. Dažnai didžiausių plėšrūnų mažėjimas pasireiškia tik gretimoje maisto grandinės pakopoje, tačiau gali smarkiai paveikti ir visą maisto grandinę – nuo vidutinio dydžio plėšrūnų ir žolėdžių net iki smulkiausių dumblių.

Viliamasi, kad ateities tyrimai sudėstys daugiau ekologinės dėlionės gabalėlių ir paskatins konkrečius planus svarbiose vietose strategiškai atkurti plėšrūnų populiacijas.