Skersai Antarktidą

Atlaikę stingdantį šaltį, įveikę storą sniego sluoksnį ir gilius ledo plyšius, susidoroję su gausybe techninių gedimų ir patyrę kitų sunkumų, Moono ir  Regano ekspedicijos dalyviai pirmieji istorijoje automobiliais pervažiavo Antarktidą  ir sugrįžo atgal.

Dešimt vyrų leidžiasi į nepakartojamą žygį per Antarktidą. Dviem specialiai sukonstruotais šešiaračiais automobiliais jie ketina kirsti žemyną per geografinį Pietų ašigalį ir sugrįžti atgal. Toks žygis – pirmas istorijoje.

Ekspedicijai vadovauja patyrę poliarininkai – Andrew Moonas ir Andrew Reganas, tad ir pavadinta ji Moono ir Regano Antarktidos ekspedicija. Kartu keliauja orientavimosi poliariniuose regionuose specialistas, mechanikas ir du islandai, gebantys puikiai vairuoti ant ledo ir taisyti automobilius. Be jų, į ekspediciją dar įtrauktas patyręs alpinistas, atsakingas už maistą; ryšių specialistas ir Londono karališkojo koledžo mokslininkas.

 
Ekspedicijos tikslas – ne vien nutrūktgalviška kelionė. Joje bus renkama ir mokslinė informacija. Kad ištirtų pasaulinės oro taršos poveikį Antarktidai, grupė atliks meteorologinius matavimus ir rinks sniego mėginius. Grupės mokslininkas nuolat stebės savo organizmo veiklą atšiauraus klimato sąlygomis ir kelionėje po baltąjį žemyną ieškos meteoritų. Taip pat bus aiškinamasi dėl aplinkai mažiau kenksmingų alternatyvų smarkiai orą teršiantiems lėktuvams, kurie skraido tarp Antarktidos bazių. Todėl bus išbandyta speciali transporto priemonė – anglies dvideginio neišskiriančios, bioetanoliu varomos ekologiškos motorinės rogės.

Per Antarktidos ledo dykumą „Moon Regan“ ekspediciją vedė ekologiškos motorinės rogės.

Susitikę Buenos Airėse Argentinoje, žygeiviai drauge važiuoja iki pat Pietų Čilėje įsikūrusio Punta Arenaso miesto, o iš jo į Antarktidą rengiasi skristi galingu krovininiu rusų lėktuvu „Iljušin 76“ – jame tilps ne tik įgula, bet ir automobiliai bei visi įrenginiai.
Neilgai trukus išbandoma keliautojų kantrybė – numatytoje lėktuvo tūpimo vietoje smarkiai sninga. Išvykimas atidedamas, kol orai pragiedrės ir tūpimo tako Antarktidoje nebedengs sniegas. Po dviejų savaičių vyrai galiausiai palieka Punta Arenasą ir po keturių valandų skrydžio belangiame lėktuvo krovinių skyriuje nusileidžia Uniono ledyne. Tūpti ant ledinio tako sudėtinga, juolab kad nėra skrydžių valdymo centro, kuris padėtų pilotui.

Dar nepajudėjus ima spyriotis variklis
Kai pavyksta puikiai nutūpti, Moono ir Regano grupė ima ruoštis išvykti iš bazės, įsikūrusios ledyne tarp gražių kalnų. Dviem dideliais moksliniais visureigiais ir vienvietėmis motorinėmis rogėmis vyrai patraukia Pietų ašigalio link. Tačiau technika ima gesti nespėjus net pajudėti iš Uniono ledyno. Neužsiveda motorinės rogės – per šalta.

Panaudojus karštas visureigio išmetamąsias dujas, ekologinį variklį vyrams pavyksta užvesti, taigi ekologiškos motorinės rogės galės parodyti, ko vertos sniegyne. Su vėjeliu jos nuskrieja pirmiau už gerokai sunkesnių mokslininkų visureigius. Pirmojoje kelionės dalyje motorinių rogių vaidmuo – žvalgyti teritoriją ir surasti geriausią kelią, tinkamą visureigiams.

Pirma numatyta stotelė – Patrioto kalvos, ten yra degalų saugykla, tačiau mažajai vilkstinei iki jos nusikasti nepavyksta. Motorinės rogės staiga tampa nevaldomos. Keliautojai nusprendžia, kad likusį neilgą kelią iki saugyklos jas nutemps visureigiu. Neilgai trukus ima springčioti ir nebetraukti antrasis visureigis – neveikia du iš aštuonių galingo dyzelinio variklio cilindrų. Atrodo, varikliui nepatiko aviacinių degalų, alyvos ir antifrizo kokteilis. Tačiau temperatūrai nukritus žemiau nei 35 laipsniai šalčio, paprastas dyzelinas nebetinka.

Vilkstinei tenka sustoti dar sykį, ir nusivylę žygeiviai nusprendžia įsirengti stovyklą nakvynei – nors šis žodis vargu ar tinka, nes vidurnaktį aukštai danguje šviečia saulė. Vidurvasarį Antarktidoje ji niekuomet nenusileidžia. Kol vieni stato palapines, mechanikai krapštosi prie transporto priemonių. Motorines roges suremontuoja mikliai, tačiau visureigį pataisyti sudėtingiau. Nusprendžiama, kad važiuojant reikia reguliariai išjungti ir įjungti variklį. Po šiltos vakarienės ir kelių valandų miego palapinėse vyrai vėl pajuda – į Patrioto kalvas, kuro saugyklos link, tačiau likus vos dviem kilometrams baigiasi antrojo visureigio degalai. 

Kelionės pradžioje visureigio priekyje pritaisomas įmantrus antžeminis radaras sniego uždengtiems ledo plyšiams aptikti.

Remonto punktas ledo dykumoje
Keliautojai pasidžiaugia, kad neturi daugiau automobilių – pirmasis visureigis nuvažiuoja parvežti trupučio degalų antrajam, ir visi nukanka iki degalų saugyklos. Atkasę daug sniege paslėptų 200 litrų talpos statinių, į automobilius supila po 1900 litrus degalų.
Nuo Patrioto kalvų iki kitos saugyklos – 275 kilometrai. Giliu sniegu automobiliai rieda vidutiniškai dvylikos kilometrų per valandą greičiu. Vienas iš ekspedicijos tikslų – pagerinti greičiausios kelionės per Antarktidą rekordą, tad dieną nėra laiko ruošti maisto. Valgiaraštis– juodųjų serbentų sultys, šokoladiniai sausainiai, džiovinti vaisiai ir riešutai. Minėtą atstumą grupė įveikia per 22 valandas be sustojimo – jei neskaičiuotume begalės stabtelėjimų oro slėgiui padangose pakeisti. Slėgį reikia nuolatos priderinti prie sniego dangos. Minkštame sniege, kad ratai neprasisuktų, jis turi būti labai mažas – dešimtadalis įprasto Europoje automobilio padangų slėgio.

Prie antrosios degalų saugyklos ekspedicija vėl įsirengia stovyklą. Pasistatę tris palapines – vieną didelę ir dvi mažas – ir užkirtę karšto maisto, keliautojai sulenda į miegmaišius užtarnauto poilsio.
Priešakyje – paskutinis etapas iki Pietų ašigalio. Oras geras, sniegas nebe toks minkštas, tad galima važiuoti 25 kilometrų per valandą greičiu. Tačiau automobiliai vėl ima gesti. Iš pradžių prireikia keisti degalų filtrą, vėliau iš rikiuotės išeina amortizatorius. Po kurio laiko tenka pakeisti pagrindinį diržą, be to, pavarų dėžės skystis pavojingai įkaista, tad automobilis turi stabčioti kas kelias minutes. Nagingieji mechanikai pluša išsijuosę. 
Ekspedicijai sunkiai sekasi pakilti į Antarktidos plokščiakalnį, kuriame 2835 metrų aukštyje virš jūros lygio yra Pietų ašigalis. Temperatūrai nukritus žemiau kaip 40 laipsnių šalčio, viena pora pirštinių nebesušildo rankų. Vyrai stengiasi kuo rečiau lipti iš automobilių ir pakaitomis išsitiesia ant galinės sėdynės pamiegoti.
Bet miegoti beveik neįmanoma. Vėjas supūtė kieto sniego kopas, vadinamas aštriapusnėmis, – jos atrodo įspūdingai, tačiau važiuoti per jas labai sunku. Automobiliai turi laviruoti tarp aštrių, kelių metrų aukščio „bangų“ grėsmingai girgždančiame sniego vandenyne. Laimė, motorinės rogės veikia kuo puikiausiai – šiurkštus paviršius joms labiau patinka.

Iki Pietų ašigalio – per šešias dienas
Pagaliau GPS imtuvas rodo 90 laipsnių pietų platumos. Piečiau nenukeliausi. Praėjus šešioms dienoms nuo išvykimo iš Uniono ledyno žygeivius šiltai pasitinka Pietų ašigalio Amundseno ir Scotto stoties gyventojai. Taip toli nukakę patenkinti keliautojai jaučia palengvėjimą. Tačiau juos pakerta nuovargis, todėl įkūrę stovyklą visi krinta miego.

Po privalomo grupės fotografavimosi šalia ženklo, žyminčio tikslią geografinio Pietų ašigalio vietą, keliautojai patraukia į ekskursiją po amerikiečių bazę, kurioje gyvena 238 žmonės. Vėl pernakvoję stovykloje, prisipildo automobilių degalų bakus ir patraukia link didžiulio plūduriuojančio ledyno, vadinamo Rosso šelfiniu ledynu.
Motorines roges palieka Pietų ašigalyje, nes jos beveik išnaudojo ypatinguosius ekologiškus degalus. Įstabu, kad jos šitiek nuvažiavo be jokių rimtesnių gedimų. Automobiliai sunkiai kraunami. Pirmasis visureigis traukia priekabą su šešiomis degalų cisternomis ir įvairia įranga, o antrasis turės jam padėti važiuojant įkalne.

Vėliau paaiškėja, kad tai nevykęs sumanymas, mat sniegas labai gilus. Per dvi valandas nusikasę vos septynis kilometrus, priekabą palieka, o degalus perkelia ant rogių, nes jas tempti gerokai lengviau. Kitus reikmenis pririša ant automobilių stogų.
Ironiška, bet nuvažiavus dar 75 kilometrus, nors ir labai šalta, užkaista antrojo mokslinio visureigio variklis. Per gilų, minkštą sniegą automobiliai stumiasi vos 3–5 kilometrų per valandą greičiu, todėl šalto oro srautas per menkas ir radiatorius prastai aušina variklį. Mechanikai vėl kimba į darbą, tik šįkart jis ne iš lengvųjų – ventiliatoriui pataisyti tenka griebtis suvirinimo prietaiso.

Galop žygeivius užklumpa pūga. Švilpia ledinis 100 kilometrų per valandą siekiantis vėjas. Pro tirštą pustomą sniegą beveik nieko nematyti, važiuoti neįmanoma, todėl ekspedicijos dalyviams lieka laukti ir tikėtis, kad vėjas netrukus nurims.
Jie miega, skaito, žiūri filmus ir žaidžia nardais. Valandos slenka, o pūga nesiruošia liautis. Nepaisydami oro sąlygų, trys narsiausieji nusprendžia miegoti palapinėje. Kitą dieną juos tenka kone iškasti iš sniego. Po kelių dienų vėjas aprimsta, ir vyrai gali keliauti toliau.

 Be jokių sunkumų įveikę 80 kilometrų baltame kraštovaizdyje išvysta kažin ką tamsaus. Paaiškėja, kad tai dešimties didelių vikšrinių automobilių vilkstinė. Jie tempia roges su milžiniškais degalų bakais ir kitomis atsargomis iš pakrantėje įsikūrusios McMurdo bazės – didžiausios Antarktidoje – į Pietų ašigalio bazę.
Didžioji vilkstinė sniege paliko aiškias vėžes, tad dabar visureigiams važiuoti kur kas paprasčiau. Pro debesis išlindus saulei nuotaika dar labiau praskaidrėja. Keliautojai pasiekia Leveretto ledyno viršūnę – ledynu jie leisis iki Rosso šelfinio ledyno, Antarktidos žemyno krašto.

Dėl gaišaties kelionė sutrumpėjo
Dabar svarbiausia – pasirinkti tinkamą kelią. Viduryje ledynas per status, o kraštuose prie kalnų žioji pavojingi plyšiai. Patyrę vairuotojai labai atsargiai leidžiasi nuo 2500 iki 300 metrų virš jūros lygio iki didžiulio plūduriuojančio Rosso šelfinio ledyno.
Ekspedicija pervažiavo Antarktidą – per 303 valandas įveikė 1946 kilometrus. Kadangi kelionė buvo pradėta vėliau, tenka atsisakyti planų aplankyti pakrantėje įsikūrusią McMurdo bazę. Bet žygeiviai nesikremta ir švenčia pergalę ant ledo kirsdami kepsnius, o prieš žygį atgal mechanikai dar sykį patikrina automobilius.

Jie pamato, kad vieno automobilio pagrindinis diržas (atlaikantis 100 tūkst. kilometrų kelią) visiškai susidėvėjo ir net perplyšo išilgai. Atsarginio neturi. Telieka sugniaužus kumščius tikėtis, kad apdriskęs pavaros diržas atlaikys kelionę iki Uniono ledyno kitame žemyno krašte.
Praleidę šešias valandas prie Rosso šelfinio ledyno, keliautojai pasuka atgal savo pačių vėžėmis. Staiga vienas automobilis išsuka iš kelio ir nuslysta per sniegą. Vairuotojas užmigo. Jis nedelsiant nuvaromas miegoti ant užpakalinės sėdynės.

Grįždami žygeiviai susirenka tuščias degalų statines ir pasiima priekabą, ledo dykumoje nepalieka nieko. Nors vėjo greitis siekia 122 kilometrus per valandą, iki Pietų ašigalio jie sugrįžta tik per 31 valandą ir dar sykį įsirengia stovyklą. Šįkart vakarienei – avienos kepsniai su aštriomis pupelėmis ir sūriu. Desertui – konservuoti vaisiai su šokolado padažu. Po šokoladinių sausainių ir džiovintų vaisių dietos kelyje be galo gardu valgyti normalų maistą ir, nepaisant šaltuko (40 laipsnių), puiku išsitiesti ir išsimiegoti palapinėje, užuot susirietus ant užpakalinės dardančio automobilio sėdynės. Pusryčiai taip pat neprasti – kiaušinienė, šoninė ir keptos bulvės.

Ledo plyšiai grįžtant
Išaušo nauja diena, ir poliarininkai iš lėto juda tolyn. Dažnai vienas katras automobilis įstringa sniege, tad kitam tenka jį ištraukti.
Minkštą sniegą pakeičia aukštos aštriapusnės, jomis reikia važiuoti ypač atsargiai. Ne ten pasukęs nesunkiai sulaužysi automobilio pakabą. Grįžtant tenka įveikti ne vien sniego kopas, bet ir ledo plyšių išvagotą teritoriją. Gilūs plyšiai yra nusinešę ne vieną gyvybę. Jie būna užpustyti, todėl jų nematyt, tačiau pusnies tiltui įlūžus galima nukristi ne vieną metrą žemyn. Tokiame plyšyje prasmegtų net šešių su puse metro ilgio visureigis.

Važiuojant iš Uniono ledyno į Pietų ašigalį prie vieno automobilio priekio buvo pritaisytas žemės, tiksliau, ledo, radaras. Jis aptikdavo plyšį, tačiau nesuteikdavo informacijos, ar per jį įmanoma pravažiuoti. Grįždami keliautojai nusprendžia radaro atsisakyti ir pasitelkia seną išbandytą būdą ledo plyšių išraižytai teritorijai įveikti: keli vyrai, saugos virvėmis prisirišę prie automobilio, eina į priekį badydami sniegą lazdomis. Šitaip per tris valandas nuvažiuoja penkis kilometrus. Deja, ne visada padeda ir šios atsargumo priemonės – vieno automobilio ratas prasmenga gilioje nematomoje duobėje. Visureigis įstringa. Vyrai atsargiai prakasa vėžes, ir galiausiai jiems pavyksta išvairuoti automobilį iš duobės.
Likusį kelią nusprendžia važiuoti be pertraukų. Automobiliuose ir miega, ir valgo. Vis dėlto kelissyk tenka sustoti: prireikia degalų, prakiūra padanga, galiausiai tenka pakeisti varantįjį veleną. Laimė, viskas pataisoma vietoje.

Praėjus 20 dienų, 12 valandų ir 30 minučių nuo išvykimo iš Uniono ledyno, keliautojai pasiekia finišą. Ekspedicijos dalyviai pirmieji pasaulyje kirto Antarktidą per geografinį Pietų ašigalį ir grįžo atgal. Spaudžiant nežmoniškam speigui neaprėpiama ledo dykuma jie sukorė beveik 4 tūkstančius kilometrų.
Vyrai laimingi. Jie pirmieji perkirto šaltąjį žemyną ratinėmis transporto priemonėmis. Jie pagerino Antarktidos pervažiavimo rekordą ir įrodė, kad iki Pietų ašigalio galima nusikasti bioetanoliu varomomis motorinėmis rogėmis. Be to, jie surinko labai daug informacijos, ji bus nagrinėjama ne vieną mėnesį. Bet pirmiausia jie žmoniškai išsimaudys – pirmąsyk per tris savaites.