Faraonės prekybinis laivas vėl skrodžia bangas

Po kelerių metų mokslininkų darbo ir milžiniško laivų dailidžių triūso „Dykumų Minas“, tiksli 3,5 tūkstančio metų senumo prekybinio laivo kopija, gali kelti bures ir plaukioti Egipto pakrantėse. Laivas pasižymi puikiomis savybėmis, liudijančiomis, kad senovės egiptiečiai prekiavo tolimuose kraštuose – turėjo ir patirties, ir laivų.

Atkurtasis „Dykumų Minas“ atskleidžia, kaip prieš 3,5 tūkstančio metų atrodė egiptiečių prekybiniai laivai. Tai pirmoji tiksli natūralaus dydžio senovės egiptiečių laivo kopija. „Dykumų Mino“ ilgis – 20 m, laivas turi burę ir dvi eiles irklų. Archeologai ir laivų inžinieriai duomenų sėmėsi iš naujausių archeologinių radinių, iš laivų motyvų Hačepsutos šventyklos reljefuose, taip pat rėmėsi senovės Egipto laivų liekanų tyrinėjimais. „Dykumų Minas“ – tai puikus įrodymas, kad senovės egiptiečiai buvo patyrę jūreiviai ir mokėjo statyti jūrų laivus.

Laivas liudija, kad senovės egiptiečiai buvo jūrų keliautojai.

Naujutelaitis medinis laivas smagiai laviruoja prieš vėją ir veržliai skrodžia bangas. Atkurtasis faraonės Hačepsutos 3,5 tūkstančio metų senumo prekybinis laivas tiesiog skrieja bangomis. Įgulą sudaro jūrų archeologai, laivų dailidės, laivų inžinieriai ir patyrę jūrininkai. Visi sužavėti senovinio laivo galimybių, jos net neleidžia suabejoti, kad senovės Egiptas buvo patyrusių jūrų keliautojų šalis.

Pakrantės Karolinos (angl. Coastal Carolina) universiteto jūrų archeologė amerikietė Cheryl Ward ir jos kolegos sugriovė teoriją, kad senovės egiptiečiai plaukiojo tik Nilu ir nesileisdavo į plačius vandenis. Tokią nuomonę paneigė „Dykumų Minas“ – pirmoji tiksli natūralaus dydžio senovės egiptiečių laivo kopija. Taigi sena Cheryl Ward svajonė pagaliau įgyvendinta. Be viso to, buvo paskelbti ir nepaprastai reikšmingi archeologinių tyrinėjimų rezultatai.

Drąsus sumanymas atkurti „Dykumų Miną“ pareikalavo daug darbo. Mokslininkų grupė rėmėsi egiptietiškų laivų tyrinėjimais, kuriuos nuo pat 1982 metų vykdė Cheryl Ward. Galutinis laivo projektas buvo parengtas remiantis įvairiais duomenimis, paimtais iš naujausių kasinėjimų rezultatų, taip pat ištyrinėjus Hačepsutos šventyklos bareljefuose vaizduojamus laivus ir 22 išlikusias laivo detales. Visa tai pravertė statant tikrą laivą, kai Cheryl Ward pasikvietė į pagalbą du laivų inžinierius – Tomą Vosmerį ir Patricką Couserį. Kruopštūs išlikusio laivo korpuso matavimai buvo perkelti į sudėtingas CAD programas, o šios apskaičiavo būsimo laivo matmenis, tiksliai atitinkančius Hačepsutos šventyklos bareljefuose vaizduojamų laivų. Vienas iš projekto tikslų buvo pastatyti tokį laivą, kokį turėjo Hačepsuta savo prekybos laivyne, ir įrodyti, kad jis galėjo plaukioti į tolimas ir turtingas šalis – pavyzdžiui, į Puntą, kuris, kaip manoma, buvo Afrikos rytuose. Kitas projekto tikslas – pastatyti laivą taip, kaip statydavo senovės egiptiečiai. Kompiuteriu inžinieriai parengė 20 m ilgio, 5 m pločio ir 17 tonų krovumo laivo korpuso maketą.

Laivų dailidės turėjo rinktis kompromisą

Laivas buvo pastatytas „Hamdi Lahma & Brothers Shipyard“ laivų statykloje Rašido uoste, Šiaurės Egipte, į rytus nuo Aleksandrijos miesto. Jis buvo statomas pagal senovinę technologiją, nors inžinieriams teko ieškoti kompromiso dėl statybinės medžiagos, nes nykstantys libaniniai kedrai, senovės egiptiečių mėgta medžiaga, nebenaudojami. Inžinieriai nusprendė šį kedrą pakeisti labai panašių savybių turinčia pocūge, taip pat vietoje senovės egiptiečių naudotų kaltinių varinių įrankių naudoti geležinius. Visa kita buvo daroma lygiai taip pat: daug fizinės jėgos ir dešimt mėnesių sunkaus triūso.

Senovės egiptiečių laivo kopija buvo pastatyta Šiaurės Egipte, „Hamdi Lahma & Brothers Shipyard“ laivų statykloje. Dailidės taiko tokią pačią senovinę technologiją ir dirba tokiais pačiais senoviniais įrankiais, kaip ir senovės egiptiečiai. Tik šįkart įrankiai buvo nukalti ne iš vario, o iš geležies, ir laivas buvo statomas iš pocūgės, o ne iš libaninio kedro, kurį taip mėgo laivų statytojai senovės Egipte.

Tarp daugybės išlikusių laivo detalių nebuvo burių įrangos. Tad Cheryl Ward savo žvilgsnį nukreipė į Mersa Gawasisą, esantį Egipto Raudonosios jūros pakrantėje. Ten archeologų grupė buvo radusi išlikusių laivo dalių, tarp jų burių bei virvių. Burės buvo lininės, tad naujajam laivui jas buvo įmanoma atkurti. Virvių tuo metu dar nebuvo baigta tirti, tačiau Cheryl Ward manė, kad jos susuktos iš kanapių pluošto arba iš plunksninių pomiglių, kurios buvo atvežtos iš Omano. Tačiau naujausi tyrimai parodė, kad virvės buvo pagamintos iš papiruso.

Senovės Egipte naudota statybos technologija taikoma ir šiais laikais

Pagrindinis klausimas, susijęs su laivo statyba, – kaip egiptiečiai jungė korpuso lentjuostes. Kai kurių mokslininkų manymu, egiptiečiai niekaip negalėjo plaukioti jūromis, nes laivus statė darydami vadinamąjį dyginį sujungimą, kai lentjuostės suleidžiamos kaip „Lego“ žaidimo detalės. Vis dėlto Cheryl Ward ir Tomas Vosmeris nusprendė laivą statyti taip, kaip jie buvo statomi senovės Egipte.

Cheryl Ward sako, kad įdomiausia buvo spręsti su lentjuosčių jungimo technologija susijusias problemas. Pasaulio mokslininkai nesutaria, kaip šiuo aspektu vystėsi laivyba įvairiose kultūrose ir įvairiais istoriniais laikotarpiais. Todėl, pasak Cheryl Ward, vienas svarbiausių projekto rezultatų yra neginčijamas įrodymas, kad egiptiečiai iš tiesų taikė būtent tokią laivų statybos technologiją ir lentjuosčių jungimo būdą ir tokie laivai galėjo plaukioti atviroje jūroje.

Du „Dykumų Mino“ vairai – tai tiksli Mersa Gawasis rasto vairo kopija. Kaip ir visas laivas, vairai buvo pagaminti iš pocūgės ir siekia 5 metrus. Vairo menčių ilgis – 2 m, trečdalis jų yra vandenyje. Vairais galima nepaprastai tiksliai ir lengvai valdyti laivą.

„Dykumų Mino“ įgula buvo nustebusi, kaip lengvai valdomas laivas ir kiek nedaug reikia įgulos pastangų. Atkūrusi laivą ir sėkmingai jį išbandžiusi, Cheryl Ward kartu su savo kolegomis įrodė, kad Hačepsuta iš tiesų galėjo rengti sudėtingas keliones į legendinį Puntą – parsigabenti aukso, miros, smilkalų ir dramblio kaulo.