Pirštininės lėlės padės kondorams

Nuo 1991 metų grupės Argentinos biologų pasiryžimas gelbėti nykstančius Andų kondorus iki šiol puikiai sekėsi, nors pareikalavo nemažai kantrybės ir netradicinių metodų.

Kadaise danguje virš ilgos Andų kalnų grandinės sklandė daugybė didelių kondorų. Kas rytą jie pakildavo iš savo nakvynės vietų uolose bei kalnų viršūnėse ir dieną praleisdavo skraidydami aukštai virš horizonto, dairydamiesi grobio – dvėsenos. Jie sveria iki 15 kilogramų, o jų ištiesti sparnai siekia daugiau nei tris metrus – tai vieni didžiausių ir įspūdingiausių paukščių pasaulyje. Nekeista, kad apie juos paplito daugybė mitų. Pavyzdžiui, kad kondorai kas rytą užkelia Saulę į dangų, idant galėtų prasidėti diena, ir kad tai jie nuneša žinią iš Žemės dievui Viracochai, idant papasakotų, kas dedasi jo karalystėje. Andų indėnai labai gerbė kondorus ir, nors jauni vyrai kartkartėm galėdavo užmušti vieną iš šių didelių paukščių, kad įrodytų savo drąsą, su kalnų sparnuočiais sugyveno gana taikiai.

 
Toks požiūris į kondorus vyravo neilgai. Plėtojosi civilizacija, daugėjo žmonių kondorų gyvenamose vietose, ir paukščius buvo pradėta naikinti kaip plėšikus, nes jie tariamai grobdavo avis, ožkas, lamų jauniklius ir net mažus vaikus. Šie kaltinimai nepagrįsti, tačiau jie gajūs iki šiol. Nežinoma, kiek kondorų gyveno Andų kalnuose prieš atsikeliant žmonėms, tačiau aišku, kad populiacija nuolat mažėjo nuo pat tada, kai mokslininkai atrado ir ėmė stebėti kondorus.

Kondorų jauniklius maitina didelės pirštininės lėlės.

Įkvėpė amerikiečių sėkmė

Padėtį dar labiau blogina ir tai, kad paukščiams sudėtinga rasti dvėsenos – jų peno. Nemažai laisvėje augančių didžiųjų Andų paukščių nugaišta, nes daug kur įsigalint šiuolaikinei gyvulininkystei karvių ir kitų naminių gyvulių dvėsena tampa retenybe. Kondorai subręsta 8–9 metų, o jauniklių susilaukia kas dvejus ar trejus metus. Laukinės gamtos sąlygomis tai nėra taip svarbu, nes šie dideli paukščiai neturi jokių natūralių priešų, o jauniklių paprastai pakanka, kad būtų išlaikytas populiacijos dydis. Pastaruoju metu žmonės ėmė smarkiai naikinti paukščius, todėl kai kuriose Pietų Amerikos šalyse, kuriose gyveno tūkstančiai šių didžiųjų sparnuočių, jų populiacija dabar nebesiekia 100 individų.

 
1991 metais jaunas Argentinos biologas Norberto Jacome pasiryžo gelbėti kondorus. Jį įkvėpė kitos, bemaž pasmerktos išnykti, šių paukščių rūšies – kaliforninių kondorų – sėkmingas veisimas nelaisvėje. 1987 metais buvo likę vos 22 kaliforniniai kondorai. Visi jie buvo sugauti ir apgyvendinti dviejuose zoologijos soduose, čia juos mėginta veisti. 1991 metais kondorus pradėta grąžinti į laisvę, joje šiandien gyvena 152 paukščiai, o visa jų populiacija siekia 332 individus.

Kiaušiniai išperinami dirbtinai

Kondorų veisimas reikalauja didelės kantrybės. Jaunikliui išsiristi iš kiaušinio gali prireikti iki trijų parų. Gamtoje tėvai padeda jaunikliui – nurenka suskaldyto kiaušinio lukšto gabalėlius. Kad jauniklis galėtų išsiristi nelaisvėje, jam turi padėti veisimo projekto dalyviai atsargiai pincetu lupdami lukštą. Veisimas turi būti kruopščiai planuojamas. Net ir palankiausiomis sąlygomis paukščiai vienu kartu niekada neišperi daugiau nei vieno jauniklio. Kiaušinis paimamas vos tik patelė jį padeda. Tuomet ji po mėnesio padeda dar vieną kiaušinį. Kondorai gali rūpintis tik vienu jaunikliu, kitas išperinamas dirbtinai, todėl susiduriama su maitinimo problema. Jaunikliams tinkama bet kokios rūšies mėsa, svarbu, kad ji būtų sušvinkusi. Taip pat labai svarbu, kad pirmuoju savo gyvenimo laikotarpiu jaunikliai nesusidurtų su žmogumi. Mat jie gali imti laikyti save žmonėmis, o ne kondorais, ir tikimybė, kad įstengs patys daugintis, gali smarkiai sumažėti. Tai apsunkino daugelį veisimo projektų, tačiau veisiant kondorus šie keblumai buvo sėkmingai įveikti.

Pirštininės lėlės maitina jauniklius

Šis metodas pirmą kartą išbandytas veisiant Kalifornijos kondorus, o vėliau imtas taikyti ir kitoms didelių paukščių rūšims. Jaunikliai dedami į tam tikrą perregimo tik iš vienos pusės stiklo inkubatorių, tuomet mokslininkai mato, kas vyksta viduje, o paukščiai jų nemato. Paukščių jauniklius maitina didelės pirštininės lėlės, primenančios natūralią suaugusio kondoro galvą ir kaklą. Rezultatai būna puikūs, tačiau jaunikliai taip maitinami vos keletą mėnesių, kol jiems užauga tikrosios plunksnos. Tada kartu su kitais paaugusiais kondorais jie perkeliami į didesnius narvus ir ten gali artimai bendrauti su savo rūšies individais.

Grupės Argentinos biologų dėka šie įspūdingi paukščiai galės dar daugelį metų daugintis Andų kalnuose.

 
Tik maždaug po vienų metų priežiūros kondorai būna pasirengę gyventi savarankiškai. Toje vietovėje, kurioje ruošiamasi juos paleisti į laisvę, įrengiamas voljeras, jame paukščiai tris mėnesius aklimatizuojasi. Jeigu neįstengia vien patys rūpintis savimi, jiems dar metus paliekama peno – kol pamažu išmoksta susirasti jo patys. Paukščiai maitinami taip, kad kuo mažiau matytų žmones. Viskas išdėliojama kuo platesnėje teritorijoje naktį, o darbuotojai vilki juodais arba slepiamosios spalvos drabužiais, kad paukščiai jų nepastebėtų. Pirmieji penki Andų kondorai buvo paleisti į laisvę Argentinoje 1997 metais, o iš viso skirtingose valstybėse į laisvę paleisti 65 paukščiai.

Vaikai turi mokytis apie kondorus

Kondorų išsaugojimo projektas toli gražu nebaigtas. Prireiks šešerių septynerių metų, kol jauniausi kondorai, nuolat stebimi, ims patys daugintis. Kol kas mokslininkai žino labai nedaug apie šių paukščių gyvenimą laisvėje. Norėdamas užpildyti šią spragą Jacome su bendradarbiais paukščiams pritaiso saulės energija maitinamus palydovinius siųstuvus. Jie registruoja paukščių judėjimą ir parodo, kada ir kuriose vietose šie apsistoja. Rezultatai išties stebina – vos per dvejus metus paleisti į laisvę pirmieji paukščiai apskrido daugiau nei 60 000 kvadratinių kilometrų teritoriją. Šie rezultatai juolab reikšmingi, nes suteikia žinių apie šių paukščiai mėgstamas vietas, kuriose jie galėtų būti vienaip ar kitaip saugomi. Be to, taip galima sužinoti, kuriose vietose kondorai susiduria su žmonėmis ir pavojais – tai labai svarbu renkantis, kur paleisti paukščius į laisvę.

 
Kitas svarbus kondorų išsaugojimo projekto aspektas yra švietimas – glaudus ryšys su mokyklomis ir kitomis ugdymo įstaigomis. Vaikams aiškinama, kad šie dideli paukščiai nedaro jokios žalos ir kad jų negalima skriausti. Vaikai perduoda žinias tėvams, todėl tikimasi, kad ilgainiui požiūris į kondorus pasikeis. Daugelyje vietų tokios pastangos jau atnešė teigiamų rezultatų. Užuot šaudę kondorus, žmonės vis dažniau praneša mokslininkams apie jų buvimo vietas, vis daugiau laisvėje gyvenančių paukščių peri jauniklius. Kondorų ateitis pamažu šviesėja. Argentinos projekto sėkmė paskatino ir daugelį kitų Pietų Amerikos šalių, taip pat tarptautinių gamtosaugos organizacijų pradėti panašius projektus. Tikimasi užpildyti šių paukščių paplitimo „spragas“, kad Andų kondorų gyvenamoji teritorija Anduose vėl būtų vientisa.