Delfinų iškylos miškuose

Amazoninis delfinas yra vienintelis banginių būrio atstovas, gyvenantis miškuose. Prasidėjus liūčių sezonui ir patvinus upėms, delfinai išplečia savo medžioklės plotus plaukiodami tarp medžių.

Kasmet per liūčių sezoną Amazonė užlieja didžiulius atogrąžų miškų plotus ir paverčia juos miškingu ežeru. Potvynis pasiekia ir Mamiraua draustinį Vakarų Brazilijoje, jame miškus užtvindo du Amazonės intakai. Judrūs upiniai delfinai pasinaudoja potvyniais: liūčių sezonu jie nardo tarp milžiniškų atogrąžų medžių gaudydami žuveles ir kitus nedidelius gyvius.

Pietų Amerikoje prasidėjus liūčių sezonui, vandens lygis Amazonėje pakyla net kelis metrus, todėl upė užlieja ištisus atogrąžų miškus. Upiniai delfinai greitai prisitaiko prie atsiradusių naujų vandens plotų, plaukioja tarp medžių ieškodami grobio, o vandeniui nuslūgus vėl grįžta į upę.

Kento universiteto profesorius Anthony Martinas ir Manau „Instituto Nacional de Pesquisas da Amazonia“ mokslininkė Vera da Silva 1994 metų sausį pradėjo tyrinėti Mamiraua draustinio amazoninius delfinus. Paskyrę tūkstančius valandų šių delfinų stebėjimui, jie sužinojo unikalių faktų apie vienintelį banginių būrio atstovą, gyvenantį purvinoje, mišką užliejančioje upėje.

Entuziastai aukoja savo gyvenimą tyrinėdami amazoninius delfinus

Niekas nėra taip gerai susipažinęs su amazoniniais upiniais delfinais kaip Didžiosios Britanijos Kento universiteto profesorius Anthony Martinas ir jo kolegė iš Brazilijos Vera da Silva. Šiuos keistus delfinus ir jų sunkiai prieinamas buveines Amazonės atogrąžų miškuose jie tyrinėja jau 16 metų. „Gilintis į upinių delfinų gyvenimą – tai lyg žiūrėti į didelį akvariumą per rakto skylutę.

Biologai Vera Da Silva ir Anthony Martinas atpažįsta delfinus iš nuotraukų.

Mes bandome sudėlioti žinias apie juos iš fragmentų – vos kelias sekundes trunkančių stebėjimų“, – sako Anthony Martinas.

Ateityje Anthony Martinas tirs, kaip greitai delfinai užauga, kada lytiškai subręsta ir kiek laiko jaunikliai žinda.

Plūduriuojanti laboratorija

Tyrinėti amazoninius delfinus anaiptol nėra lengva. Didžiąją gyvenimo dalį jie praleidžia giliuose Amazonės intakuose arba neįžengiamuose Amazonės miškuose. Vis dėlto Anthony Martinas ir Vera da Silva paženklino ne mažiau kaip 482 upinius delfinus ir šiandien gali juos atpažinti. Ženklinimas – labai svarbi tyrimo dalis, jis leidžia Anthony Martinui stebėti delfinus ir remiantis šių stebėjimų rezultatais aprašyti delfinų gyvenimą.

Mokslininkai gaudo upinius delfinus, kiekvieną ištiria ir paženklina gyvūno nugaros peleką, kad kitą kartą su juo susidūrę galėtų atpažinti. Kai kada atliekami specialūs tyrimai, ir delfinai stebimi po vandeniu – tam prie nugaros peleko pritvirtinamas radijo siųstuvas.

Paprastai Martinas ir da Silva gaudo delfinus spalio ir lapkričio mėnesiais – upė tuomet būna sekliausia, o delfinai plaukioja netoli kranto. Jie tinklais užtveria pasirinktą upės atšaką. Kai delfinai plaukia tinklo link, biologai į vandenį įleidžia dar vieną tinklą 100 metrų atstumu nuo paskutinio delfino ir uždaro  jiems kelią. Tuomet kiekvieną delfiną nugena į netoli įrengtą vandenyje plūduriuojančią laboratoriją. Joje Martinas ir da Silva surašo informaciją apie kiekvieną delfiną ir įdagu paženklina nugaros peleką, kad ateityje galėtų jį atpažinti. Prie kai kurių delfinų nugaros peleko mokslininkai pritvirtina radijo siųstuvą, todėl gali tyrinėti gyvūnų elgesį. Bokštuose arba aukštuose medžiuose įrengtų radijo imtuvų tinklas leidžia mokslininkams stebėti upinių delfinų judėjimą.

„Snapas“ pritaikytas pačiupti grobį tarp šakų

Pasibaigus liūčių sezonui ir slūgstant vandeniui, Mamiraua upiniai delfinai stengiasi nepatekti į mirtinus spąstus ir iš atogrąžų miškų skuba grįžti į Amazonę ir jos intakus. Anthony Martinas suskaičiavo, kad tuo metu viename kvadratiniame užlajos kilometre būna maždaug 18 delfinų – tai didžiausias kada nors užregistruotas banginių būrio atstovų tankis iš 90 pasaulyje gyvenančių skirtingų banginių rūšių. Pasiekę Amazonę, delfinai nenurimsta: kai kurie jų nuplaukia kelis tūkstančius kilometrų pasroviui arba prieš srovę.

Liūčių sezoną stebėti delfinus sudėtinga – mat jie traukia medžioti į atogrąžų miško tankmę. Delfinų racionas įvairus – moliuskai, vėžiagyviai, daugiau nei 50 žuvų rūšių, vėžliukai, kuriuos delfinai sutraiško savo aštriais krūminiais dantimis. Upinių delfinų kūnas pritaikytas ieškoti ir gaudyti grobį krūmų, šakų ir šaknų raizgalynėje. Jų „snapas“ ilgas ir plonas, o kūnas – labai lankstus, todėl jie gali daugiau susilenkti ir vikriau sukiotis negu dauguma kitų delfinų. Gyvūno kaklo slanksteliai nėra suaugę, todėl kaklas gali išsiriesti 90 laipsnių kampu. Upiniai delfinai neturi priešų, todėl lankstūs ir vikrūs jie ne dėl greitų plėšrūnų, nuo kurių reikėtų sprukti. Skaidriame vandenyje delfinai mato savo grobį, tačiau labai išsišovę skruostai kartais trukdo žiūrėti žemyn, todėl amazoniniai delfinai dažnai plaukioja ant šono arba ant nugaros.

Regėjimas nėra svarbiausias upinių delfinų pojūtis. Anthony Martinas stebėjo senus delfinus, apakusius nuo kataraktos, tačiau vis tiek galinčius pasigauti grobio. Maisto delfinai ieško echolokacijos būdu – ypač drumzliname vandenyje. Medžiodami jie skleidžia garsus ir orientuojasi pagal jų atbalsį nuo medžiojamo gyvio.

Patinas pašoka į viršų ir taško vandenį, kad atkreiptų į save patelių dėmesį. Pašokęs delfinas šitaip elgtis išprovokuoja ir kitus patinus.

Delfinai išnyra į vandens paviršių ne tik su grobiu. Biologai pastebėjo, kad labai dažnai delfinai pasirodo „snape“ laikydami šakelę, vandens augalą, žolės kuokštelį arba molio luitą. Džiūgaujantys delfinai dažnai greitai sukasi ratu arba kelis kartus išnyra iš vandens įsikandę kokį nors daiktą.

Biologai manė, kad toks ypatingas delfinų elgesys tėra žaidimas. Taip iki 2005 metų manė ir Anthony Martinas. Mokslininkas pasakoja: „Pamačiau žaidžiantį delfiną, atpažinau jį pagal žymę.

Tą pačią dieną vėliau atpažinau dar du žaidžiančius delfinus. Staiga man šovė mintis, kad visi trys delfinai yra suaugę patinai. Visą vakarą praleidau vartydamas senas užrašų knygas ir perskaičiau, kad tik subrendę patinai išnirdavo į vandens paviršių su kokiu nors daiktu nasruose.“ Trejus metus Anthony Martinas ir Vera da Silva stebėjo 221 delfino elgesį ir padarė išvadą, kad šitaip elgtis skatina netoliese esančios patelės. Delfinai imdavo žaisti dar aktyviau, jeigu matydavo kitus patinus elgiantis panašiai. Paaiškėjo, kad delfinai šitaip konkuruoja dėl patelių.

Pateles žavi randuoti peštukai

Amazoninių delfinų patelės ir patinai skiriasi ryškiausiai iš visų banginių būrio atstovų. Patinas sveria 55 procentais daugiau negu patelė. Be to, patelės yra šviesiai pilkšvos, o subrendę patinai – rožiniai. Paprastai žmonės rožinės spalvos nesieja su vyriškumu, tačiau amazoniniams delfinams tokia taisyklė negalioja.

Patinų oda pasidaro rožinė dėl daugybės randų, likusių po dažnų kautynių. Delfinai stipriai kandžioja vienas kitą, daužo varžovus uodega ir pelekais, su didžiule jėga šoka vienas ant kito. Todėl visai nekeista, kad patyrę, visko matę patinai yra randuoti ir žaizdoti.

Kovodami delfinai smarkiai sužaloja vienas kitą, todėl nuo gausių randų jų oda tampa rožinė. 6–12 mėnesių delfinas yra tamsiai pilkas su rožiniais dryžiais, o seni patinai nebeturi šios pigmentacijos. Kaunasi daugiausia dideli patinai – jie stipriausiai sužalojami. Mokslininkai mano, kad randai padeda prisivilioti patelių, nes liudija apie patino jėgą ir patirtį.

Anthony Martinas mano, kad dideli, aiškiai matomi randai turi tam tikrą reikšmę. Stiprūs patinai kaunasi aršiausiai ir būna smarkiausiai sužaloti, todėl jie labiausiai traukia pateles – gilūs randai byloja apie dėmesio vertą partiją. Taigi rožiniai upiniai delfinai, nors atrodo labai mieli, iš tiesų yra labai agresyvūs banginių būrio atstovai.