Banginių kapinės

Regis, dykumoje mažiausiai tikėtina rasti banginių, tačiau viename labai seniai išdžiūvusios upės slėnyje, Egipto Sacharoje, pilna prieš 40 milijonų metų gyvenusių jūrų milžinų griaučių. Iškasenos suteikia retą galimybę patyrinėti, kaip banginiai, vandens gyvūnai, išsivystė iš sausumos gyvūnų.

Ar gali kas nors sieti dykumą ir banginius? Egipte – taip. Tarp akmenų, uolų, kalvų ir bekraščių smėlio kopų driekiasi paleontologų rojus – daugybė banginių griaučių, menančių senovinius laikus, kai Sachara buvo jūros dugnas.

 Maždaug 150 kilometrų į pietryčius nuo Egipto sostinės Kairo plytinčios gyvūnų kapinės vadinamos Wadi Al-Hitanu, arba „banginių slėniu“. Šiandien ten nerasi nei augalų, nei gyvūnų, tačiau maždaug prieš 40 milijonų metų teritoriją dengė Tetijos vandenynas, knibždėte knibždėjęs įvairiausios gyvūnijos – priešistorinių banginių, ryklių, sirenų, krokodilų, jūrinių vėžlių ir pjūklažuvių.

Dykumoje paleontologai pirmąkart pasaulyje atkasė nesuirusius 2,5 tonos svėrusio 18 metrų ilgio priešistorinio banginio bazilozauro griaučius.

Suakmenėjusių griaučių liekanos, kurių dar neaptiko mokslininkai ar neatidengė vėjas, šiandien tebėra maždaug šimto kvadratinių kilometrų ploto priešistorinės jūros dugne. 1902–1903 metų žiemą Egipto geologai pirmieji sausros išdžiovintame slėnyje aptiko suakmenėjusių kaulų, daugybė jų randama smėlyje ir šiandien. 1905 metais mokslininkai paskelbė apie sensacingą atradimą – maždaug 40 milijonų metų senumo karališkojo driežo, bazilozauro (Basilosaurus), griaučius. Spręsdami pagal ilgą gyvatės kūną mokslininkai anuomet manė atradę milžinišką roplį arba priešistorinę jūrų pabaisą, tačiau dabar žinome, kad keistoji būtybė – tai 15–25 metrų ilgio priešistorinis banginis, vien jo kaukolė siekė pusantro metro.

Stebėtinai daug liekanų

Kadangi Wadi Al-Hitanas – nuošali ir neišvažiuojama vietovė, beveik niekas slėniu nesusidomėjo iki pat XX amžiaus devintojo  dešimtmečio, kai jis atsidūrė mokslininkus dominančių pasaulio vietų žemėlapyje.

Duobėtu žvyrkeliu, per smėlynus, kalvas ir kopas – Mėnulį primenančiu kraštovaizdžiu – dulkinais, kasinėjimo įrangos prikrautais visureigiais atriedėjo lūkesčių pilni paleontologai. Ir nenusivylė.

Nors pasaulyje esama vietų, kuriose rasta banginių dar senesnių kaulų, griaučių kiekiu ir radinių tankumu Wadi Al-Hitanui neprilygsta niekas. Dėl labai sauso klimato uolose ir smėlyje slypėję kaulai išsilaikė itin gerai. Dažnai nereikia giliai kasti ar kirsti uolų, mat vėjo sukelta erozija nuardė paviršinį žemės sluoksnį ir atidengė suakmenėjusias liekanas. Lig šiol rasta daugiau kaip 600 banginių liekanų, jos priskiriamos maždaug 41–37 mln. metų senumo laikotarpiui. Aptikta penkių rūšių priešistorinių banginių, nuo jauniklių iki senų gyvūnų. Kai kurie išsilaikė ypač gerai – skrandyje net rasta maisto likučių. 

Prieš 40–50 milijonų metų didžiąją dabartinio Egipto dalį buvo apsėmęs priešistorinis Tetijos vandenynas, skyręs Euraziją nuo Gondvanos žemyno. Atslūgus vandenynui smėlio ir smiltainio formacijose liko įvairiausių vandens gyvūnų kaulų.

Wadi Al-Hitanas įžymus tuo, kad suteikia išskirtinę galimybę pažvelgti į kritinį banginių raidos periodą – kai iš sausumos gyvūnų jie tapo vandens gyvūnais. Pokytis įvyko eoceno pabaigoje. Eocenas – tai geologinis periodas, prasidėjęs maždaug prieš 57 milijonus metų ir pasibaigęs prieš 35 milijonus metų.

 DNR tyrimų rezultatai rodo, kad artimiausi dabartiniai priešistorinių banginių giminaičiai yra begemotai, tačiau veikiausiai banginiai išsivystė iš mėsėdžio sausumos gyvūno, vilko arba lapės dydžio, gyvenusio šiaurinėje pranykusio Tetijos vandenyno pakrantėje, dabartinio Pakistano teritorijoje, maždaug prieš 60 milijonų metų.

Pirmieji banginiai buvo keturkojai

Maždaug prieš 50 milijonų metų išsivystė priešistorinis banginis pakicetas (Pakicetus),  manytina, kad daugiausia laiko jis praleisdavo vandenyje ieškodamas maisto. Pakiceto akys buvo viršugalvyje, tad lyg banginis ar krokodilas jis stebėdavo, kas dedasi virš vandens, o ausys buvo prisitaikiusios girdėti po vandeniu. Vis dėlto jis buvo mažiau prisitaikęs gyventi vandenyje negu jaunėlesnis giminaitis ambulocetas (Ambulocetus).

Gerai išsilaikę dorudono griaučiai – žabtuose matyti net aštrūs dantys.

Pastarasis priešistorinis banginis, kurio 49 mln. metų senumo liekanų mokslininkai aptiko Pakistane, buvo beveik išimtinai vandens gyvūnas – tik jauniklius vedė sausumoje. Lotyniškas pavadinimas reiškia „vaikščiojantis banginis“: jo priekinės ir užpakalinės galūnės turėjo pėdas. Priekinės pėdos buvo labai mažos ir iš esmės nepanaudojamos sausumoje, o didelės ir plokščios užpakalinės pėdos puikiai tarnavo kaip plaukmenys.

 Pagrindinis pirmųjų priešistorinių banginių požymis buvo ilga uodega ir palyginti gerai išsivysčiusios galūnės. Nors gyvūnai galėjo judėti sausuma, greičiausiai galūnės jiems reikalingiausios būdavo plaukiant. Iš vaikščiojančiojo banginio išsivystė kitos priešistorinių banginių rūšys, pamažu prisitaikiusios gyventi vandenyje ir paplitusios po pasaulio vandenynus.

Tik jauniausi priešistoriniai banginiai, bazilozauras ir dorudonas, maždaug prieš 40 milijonų metų jau gyveno tik vandenyje. Kaip tik šių dviejų rūšių (dorudonas laikomas dabartinių dantytųjų ir ūsuotųjų banginių protėviu) kaulų paleontologai rado Wadi Al-Hitane tarp minėtų 600 iškasenų. 1905 metais Egipto dykumoje mokslininkų pirmąkart atkasti bazilozauro kaulai paskatino daugybę išskirtinių atradimų. Per pastaruosius tris dešimtmečius atrasta ir ištirta daug didžiųjų priešistorinių banginių liekanų. Be abejo, jis buvo didžiausias anų laikų plėšrūnas ir apskritai didžiausias gyvūnas pasaulyje.

Pirmieji nuolat vandenyje gyventi pradėję priešistoriniai banginiai – tai bazilozauras ir dorudonas.

Vienas iš mokslininkų, labai prisidėjusių prie šių atradimų, yra JAV Mičigano universiteto paleontologas ir vienas žymiausių pasaulyje banginių evoliucijos specialistų Philipas D. Gingerichas.

 Pirmąkart Wadi Al-Hitane ekspedicijoje Gingerichas dalyvavo 1983-iaisiais, vėliau į šią vietą sugrįžo 11 kartų, paskutinįsyk – 2008 metais. 1989-aisiais jo vadovaujama mokslininkų grupė atrado bazilozauro ir mažesniojo jo giminaičio dorudono užpakalines kojas su pėdomis ir pirštais. Prie banginių kūnų prigludusios menkutės užpakalinės kojos nebuvo tinkamos nei vaikščioti, nei plaukti. Šios galūnės – tai vaikščiojančiųjų banginių palikimas, galbūt patinai jomis pasiremdavo poruodamiesi.

Priešistoriniai banginiai buvo puikūs medžiotojai

2005 metais Gingerichas su JAV ir Egipto kolegomis Wadi Al-Hitane atkasė pirmuosius  pasaulyje vientisus bazilozauro, 18 metrų ilgio ir 2,5 tonos svorio milžino, griaučius.

Pagal šią ir kitas iškasenas mokslininkai nustatė, kad milžinas buvo aptakus, o stuburo slanksteliai plaukiant leido kūną išlenkti aukštyn ir žemyn. Bazilozaurų skrandžiuose mokslininkai aptiko suakmenėjusių žuvų ir net ryklių, taigi banginis buvo greitas plaukikas ir grėsmingas plėšrūnas, veikiausiai gaudęs ir stambesnį grobį – sirenas, jūrinius vėžlius bei kitus banginius.

Tais pačiais metais, kai Gingerichas atkasė ištisą bazilozaurą, Wadi Al-Hitanas buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Vienas iš pagrindinių motyvų, nulėmusių tokį sprendimą, buvo tas, jog šis slėnis „yra vertingesnis už panašias vietas dėl banginių iškasenų skaičiaus, tankio, kokybės, be to, jis yra tyrinėti patogioje apsaugotoje vietoje“.

Šiandien Wadi Al-Hitanas traukia ne tik paleontologus, bet ir turistus. Per metus jame apsilanko maždaug 1000 turistų, o baigus statyti stovyklavietę ir lankytojų centrą jų veikiausiai padaugės. Žmonės keliauja į Wadi Al-Hitaną išgirdę apie 2005 metais Gingericho iškastą bazilozaurą. Skeletas šiuo metu laikomas JAV Mičigano universitete, paleontologai atlieka galutinius jo konservavimo darbus. Dar nenuspręsta, kas, griaučių kopija ar net originalas, bus sugrąžinti ten, kur šis priešistorinis banginis gyveno maždaug prieš 40 milijonų metų.