Kada atsirado pavardės?
Pirmosios pavardės – šeimos arba giminės vardai – greičiausiai atsirado dar Romos respublikos laikais, maždaug 500 m. pr. Kr.
Be vardo, kiekvienas žmogus gaudavo ir pavardę, ji buvo paveldima ir sudarė svarbiausią vardo dėmenį. Šiaurės Europoje daugumos vaikų pavardės buvo išvedamos iš tėvavardžių, pavyzdžiui, Larsas Peterssønas (liet. Larsas Peterio sūnus) arba Maren Sigurdsdatter (liet. Maren Sigurdo duktė). Šios patroniminės pavardės dar išliko Islandijoje (pavyzdžiui, Vigdķs Finnbogadóttir) ir Farerų salose. Šiandien dauguma skandinaviškų pavardžių turi galūnes -sen arba -son, nes jos taip pat išvestos iš patronimų.
| Šiaurės Europoje daugumos vaikų pavardės buvo išvedamos iš tėvavardžių. |
|
Vienodos šeimos pavardės skirtingais laikotarpiais išplito visoje Europoje. Prancūzijoje jau XIII–XIV amžiuje, kai kuriose Vokietijos vietose – XVI amžiuje, o Šiaurės Vokietijoje, kaip ir Skandinavijoje, patroniminės pavardės paplito truputį vėliau. Arabų šalyse vaikai taip pat dažnai gauna patronimines pavardes, pavyzdžiui, Khalduno sūnus yra ibn Khaldunas. Tačiau dauguma arabų turi europietiško stiliaus pavardes. Kinijoje ir Japonijoje žmonės turi du vardus, tačiau pavardė rašoma prieš vardą.
Pasaulyje taip pat yra nedidelių bendruomenių, kurių nariai neturi pavardžių, tik vardus.
Visa portale IliustruotasisMokslas.lt esanti medžiaga priklauso UAB „Verslo žinios“, jeigu nenurodyta kitaip.
Draudžiama ją platinti kitose žiniasklaidos priemonėse, internetiniuose tinklalapiuose be išankstinio UAB „Verslo žinios” sutikimo.
Cituojant būtina aiški nuoroda į IliustruotasisMokslas.lt kaip informacijos šaltinį.