Tikrasis Balu

Draugiškas meškiukas iš R. Kiplingo „Džiunglių knygos“ (angl. Jungle Book) Indijoje nebėra toks populiarus. Indams nepatinka itin ūmus ilgalūpio lokio būdas. Biologai labai stengiasi išgelbėti nykstančius lokius, tačiau kol kas arčiau prieiti prie šių gyvūnų pavyko tik vienam mokslininkui. Tiesa, ir jam nelabai jauki tokia kaimynystė.

Vokiečių biologas ir fotografas Axelis Gomille ilgai mėgino prisiartinti prie ilgalūpio lokio, tačiau jam pavyko tik po daugelio metų. Apie šį, naktinį gyvenimą gyvenantį gyvūną, kurį sunku stebėti iš arti, mokslininkai žino labai nedaug. Todėl A. Gomille’s nuotraukos suteikia nepaprastai retų žinių apie dviejų jauniklių ir jų motinos gyvenimą – ieškodami maisto ir mokydami jauniklius išgyventi lokiai išdrįso pasirodyti dieną.

Ilgalūpiai lokiai sparčiai nyksta, tačiau jiems sunku padėti, nes šie plėšrūnai – tikri karštakošiai. Ilgalūpių ir žmonių susidūrimai šioje šalyje nėra retenybė, indai jų labai nemėgsta ir daugelyje vietovių sistemingai naikina kaip pavojingus kenkėjus. Todėl gauruočio gyvenimas nėra lengvas, nors būtent Indijos ilgalūpis lokys yra tingaus, gyvenimu besimėgaujančio lokio Balu prototipas iš Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knygos“.

Motina gina jauniklius agresyviai puldama įsibrovėlį patiną.

Apie ilgalūpį lokį daugiausia sužinota tyrinėjant nelaisvėje gyvenančius gyvūnus, tačiau neabejojama, kad ilgalūpis skiriasi nuo kitų lokių. Jis nešioja jauniklius ant nugaros, o kai eina, jo juokinga atvipusi apatinė lūpa tabaluoja į visas puses. Apatinė lokio lūpa tokia lanksti, kad gyvūnas gali užsitempti ją ant nosies, be to, ji puikiai tinka labai specifiniam lokio gyvenimo būdui. Ilgalūpis lokys – tikras skruzdžių ir termitų ėdimo čempionas. Jis išsiurbia vabzdžius iš lizdų kaip tikras siurblys.

Lokys taip pat mėgsta medų, cukranendres ir kitas kultūras  – tai viena priežasčių, kodėl jam nesiseka sugyventi su žmonėmis. Žmonės vis dažniau įsikuria ir ūkininkauja ilgalūpių lokių gyvenamuose arealuose, todėl lokiai priversti trauktis ten, kur maisto rasti sunku. Žmonių ir lokių santykius apkartina ir tai, kad šie žvėrys yra didžiausi pikčiurnos iš visų lokių – tikriausiai toks būdas padeda jiems apsiginti nuo vienintelių natūralių priešų – tigrų. Net drambliai ir raganosiai stengiasi nesipainioti šiems karštakošiams po kojų. Nenuostabu, kad biologams ir aplinkosaugos organizacijoms sunkiai sekėsi įtikinti vietos gyventojus padėti išsaugoti ilgalūpius lokius. Be to, kalandaro gentyje gyvuoja tradicija žudyti suaugusias lokių pateles ir paimti jų jauniklius, šie mokomi „šokti“, dažnai itin žiauriais būdais. 

Ilgalūpis lokys neatrodo didelis, bet išauga iki 1,5–1,8 metro ir gerai stovi ant užpakalinių letenų. Be to, jis puikiai laipioja – užuodęs skanėstą, ilgalūpis akimirksniu užsiropščia į medžio viršūnę.

Lokių populiacijos nykimą skatina ir tai, kad šių lokių organai, pavyzdžiui, tulžis, riebalai ir letenos, pagal kinų liaudies mediciną gali būti naudojami gydant tam tikras ligas. Todėl vietos gyventojai medžioja ilgalūpius, o jų kūno dalis parduoda Kinijoje. Taigi žvėrys nyksta dėl kelių priežasčių. Vis dėlto indų biologams pavyko šiek tiek pagerinti ilgalūpių lokių galimybes išlikti ir pataisyti pašlijusius santykius su vietos gyventojais. Sena, kelis amžius siekianti šokančių lokių tradicija sparčiai praranda populiarumą, nes biologai nuperka pagautuosius iš kalandaro genties ir veža į specialų draustinį. Deja, sugrąžinti į laisvę pavyko tik kelis šokančius lokius, nes dažnai jie būna patyrę rimtų fizinių ir psichinių traumų.

Be to, aplinkosaugos organizacijoms keliose vietovėse įrengus apsaugines juostas tarp ūkių ir lokių natūralių buveinių, ilgalūpių ir žmonių konfliktai pasidarė retesni. Indijos lokius traukia dirbtinės pelkės, todėl jie laikosi atokiau nuo ūkių. 

Norint labiau padėti ilgalūpiams lokiams, reikia geriau juos pažinti, tai vis dar menkiausiai ištyrinėta lokių rūšis. Galbūt Axelio Gomille’s nuotraukos pagaliau parodys mokslininkams, kaip galima prisiartinti prie didžiausio Indijos karštakošio skruzdėdos.