Paslaptis atskleista!

Gigantiškieji kalmarai yra pagrindinis kašalotų grobis. Mokslininkai jau yra matę aštuonių tvirtų čiuptuvų sužeistą banginio galvą. Tačiau šių milžinų kovos nėra niekas stebėjęs, nes paprastai galvakojai laikosi daugiau nei 500 metrų gylyje. Neseniai vandens gelmių fotografas Tony Wu pirmą kartą nufotografavo kašalotą iškart po grumtynių – su grobiu nasruose.

Kai pro Tony Wu praplaukė kašalotas, intuicija jam pakuždėjo, kad yra unikalaus reiškinio liudytojas. Šis milžiniškas banginis nasruose laikė devynių metrų ilgio gigantiškojo kalmaro likučius. Patyręs vandens gelmių fotografas per visą gyvenimą nebuvo matęs nieko panašaus. Kad padarytų gerų nuotraukų, Wu turėjo susitvardyti. Jis kantriai laukė, kol kaimenės vadas ir dar penki su juo plaukiantys banginiai leis prisiartinti. Vos po penkių minučių kašalotai dingo gilumoj, tačiau Wu jau buvo padaręs sensacingų kadrų.

„Pagaliau išsipildė mano svajonė. Pamatyti tokį reginį troškau dar nuo vaikystės“, – pasakoja Wu.

Suaugusieji ir jauniklis nardo ir dalijasi vienu milžinišku grobiu.

Tony Wu nebuvo vienintelis, svajojęs pamatyti tokį retą vaizdą. Jau anksčiau buvo žinoma, kad kašalotai minta gigantiškaisiais kalmarais, tačiau niekas dar nebuvo regėjęs abiejų šių milžinų kartu. Tokia reta proga pasitaikė 2009 metų spalį, kai Tony Wu vadovaujami fotografai leidosi į ekspediciją po Ogasavaros salas Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų dalyje, 1000 km į pietus nuo Japonijos. Kašalotai buvo pamėgę šias vietas, todėl narai tikėjosi jų čia sutikti ir nufotografuoti. Šįkart viltys išsipildė su kaupu. Penki suaugę kašalotai ir vienas jauniklis nardė netoli paviršiaus, tai buvo reta proga stebėti jų elgseną. Narų dėmesį ypač patraukė didžiausia patelė, mat nasruose ji laikė gigantiškojo kalmaro likučius.

Nuo Homero laikų gigantiškieji kalmarai buvo fantastinių pasakojimų apie jūros pabaisas objektas, o jų dydis neretai būdavo smarkiai perdėtas. Vienas iš žinomiausių tokių pasakojimų yra Jules‘io Verne‘o „20 000 mylių po vandeniu“, kuriame gigantiškasis kalmaras užpuola kapitono Nemo povandeninį laivą „Nautilių“.

Galvakojai buvo nufotografuoti 2004 metais

Tačiau viena yra išgalvoti dalykai, ir visai kas kita – tikrovė. Kadangi gigantiškieji kalmarai gyvena labai giliai, juos tyrinėti ypač sunku. Dažniausiai mokslininkai randa jų negyvų ir smarkiai apirusių, o gyvų individų nuotraukų iki pat 2004-ųjų galima buvo suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tais metais netoli Ogasavaros salų japonų jūrų biologai, galintys fotografuoti 900 metrų atstumu, pirmą kartą nufotografavo suaugusį gigantiškąjį kalmarą natūralioje aplinkoje, prisivilioję jį maistu. Po dvejų metų toje pačioje vietoje mokslininkai pagavo nedidelę suaugusią patelę, tačiau ji nugaišo, nes buvo iškelta į laivą. Apie gigantiškųjų kalmarų gyvenimą ir mirtį nebuvo žinoma daug duomenų, tad mokslininkai apie šiuos legendomis apipintus padarus nemažai sužinojo iš vienintelių jų priešų gamtoje – kašalotų. Negyvų banginių skrandžiuose kelis kartus buvo rasta nesuvirškintų gigantiškųjų kalmarų snapų. Skaičiuodami snapų metines rieves, mokslininkai nustato šių bestuburių gyvūnų amžių ir dydį. Šių moliuskų su dviem ilgais čiuptuvais ilgis gali siekti 13 metrų. Tai, kad šie du gyvūnai yra mirtini priešai, įrodo ant banginių odos, ypač aplink galvą ir nasrus, kartais aptinkami žiedų formos randai. Juos palieka šimtai siurbtukų, išsidėsčiusių vidinėje aštuonių trumpų ir dviejų ilgų čiuptuvų pusėje. Kiekvieną siurbtuką juosia ylos aštrumo dantukai, taigi žaizdos atsiranda nuo siurbimo ir kandimo vienu metu. Nors šių dviejų gyvūnų grumtynių žmogus nėra niekada matęs, Tony Wu patyrė ne ką mažiau įdomių išgyvenimų: „Suaugusieji greičiausiai ruošėsi mokyti jauniklį medžioti ir doroti galvakojus. Tai, ką išvydome, leido susidaryti vaizdą, kaip kašalotai veikia grupėje“, – pasakoja Tony Wu.

Visas būrys kartu su jaunikliu sekė kaimenės lyderę patelę, neriančią į dugną ir vėl iškylančią su grobiu nasruose. Mokslininkams pavyko sužinoti, kaip banginiai moko savo jauniklius. Jaunikliai susieja nardymą ir grobį, todėl greitai išmoksta, kad gardūs kąsniai slepiasi giliai vandenyje, ir netrukus patys ima medžioti. Beveik visuose pasaulio vandenynuose gigantiškuosius kalmarus kašalotai dažniausiai medžioja 500–1000 metrų gylyje. Kartą sonaru buvo pastebėtas kašalotas net 2,5 kilometro gylyje. Šie banginiai gali sulaikyti kvėpavimą iki 90 minučių. Tai išties didelis pranašumas, kai mėgstamiausias patiekalas gyvena taip giliai. Kašalotai yra didžiausi mėsėdžiai vandens žinduoliai, galintys taip giliai panerti, todėl gigantiškiesiems kalmarams jie yra vieninteliai priešai.

Tony Wu tais pačiais metais grįžo į Ogasavaros salas, norėdamas dar nufotografuoti kašalotų. Jis, žinoma, svajoja kada nors padaryti tą trokštamiausią nuotrauką, kurioje bus užfiksuotos šių dviejų milžinų grumtynės.