Erdvėlaivis pavojuje

Beveik už 330 tūkstančių kilometrų nuo Žemės erdvėlaivyje „Apollo 13“ staiga pasigirsta stiprus dundėjimas. Po sprogimo greitai senka deguonies atsargos ir silpsta elektros srovė, erdvėlaivio įgulai teks vaduotis nuo gresiančios mirties. Mažai tikėtina, kad trims astronautams pavyks gyviems grįžti namo į Žemę.

Kapitonas Jimas Lovellas – pasaulyje daugiausia nukeliavęs žmogus. Per tris keliones į kosmosą 42 metų astronautas sukorė maždaug 11 milijonų kilometrų ir iš viso kosmose išbuvo 572 valandas. Šį 1970 metų pavasario vakarą jis rengiasi ketvirtai kelionei – viską gerai apgalvojęs, nusprendė, kad ji bus paskutinė ir užbaigs jo kaip astronauto karjerą; tai bus trečias istorijoje nusileidimas Mėnulyje.

Iš kairės: Jamesas „Jimas“ Lovellas (kapitonas), Johnas „Jackas“ Swigertas (įgulos modulio pilotas) ir Fredas Haise'as (Mėnulio modulio pilotas).

Prieš kelionę žurnalistai nuolat klausinėjo, kaip astronautas jaučiasi dėl to, kad ši „Apollo“ ekspedicija yra trylikta. Lovellas tik nusišypsojo ir atsakė, kad jo draugai italai 13 laiko laimingu skaičiumi. Tačiau giliai viduje sukrėtė mintis, kad skrisdamas jis bando likimą. Lovellas neprietaringas, tačiau pripažįsta, kad tikimybė, jog būtent jis, labiausiai patyręs NASA astronautas, gali patirti nelaimę, yra didžiausia. Astronauto darbas labai pavojingas, o po kiekvienos sėkmingai pasibaigusios ekspedicijos pagal tikimybių teoriją nelaimės rizika vienu žingsneliu padidėja.

Šį puikų balandžio 13-osios vakarą Lovellas neturėjo nė mažiausios dingsties abejoti palankiu likimu. Iš valdymo centro Hjustone girdėti žodžiai: „Mūsų duomenimis, erdvėlaivis yra tikrai puikios būklės. Čia, apačioje, mes mirtinai nuobodžiaujame.“ Paleidimas taip pat vyko kaip iš vadovėlio, o laive, maždaug už 330 tūkstančių kilometrų nuo Žemės ir praėjus vos 56 valandoms, Jimas Lovellas, Jackas Swigertas ir Fredas Haise‘as perduoda vaizdo reportažą, jie džiaugsmingai aprodo žiūrovams, be visa ko, ir Mėnulio modulį „Aquarius“ – galinę trijų laivo modulių dalį.

Erdvėlaivio įgulos modulyje „Odisėjas“ Lovellas nerūpestingai atlieka konferansjė vaidmenį. „Galime jums parodyti nedidelę ištrauką iš pasilinksminimo erdvėlaivyje“, – sako jis ir įjungia nedidelį magnetofoną. Iš jo sklinda Stanley Kubricko 1968 metų mokslinės fantastikos filme „2001 metų kosminė odisėja“ (angl.  „2001 – A Space Odyssey“) skambanti melodija.

„Žinoma, mūsų įrašų rinkinys nebūtų pilnas be  „Aquarius“  (populiari daina iš Brodvėjaus miuziklo  „Plaukai“)“, – priduria jis prieš baigdamas transliaciją ir palinkėdamas visiems Žemėje gero vakaro.

Po penkių minučių įgulos modulio pilotas Jackas Swigertas Hjustono prašymu paleidžia variklį, šis, lyg plaktuvas, variklių modulio bakuose turi sumaišyti skystąjį deguonį ir vandenilinį kurą trims erdvėlaivio kuro elementams. Beveik iškart pasigirsta duslus dunkstelėjimas ir visas erdvėlaivis sudreba.

„Fredai, ar žinai, kas čia buvo per garsas?“ – klausia Lovellas ir kaltinamai žvelgia į savo partnerį. Anksčiau Fredas Haise‘as yra išgąsdinęs savo kolegas atidarydamas slėgio vožtuvą, šis taip pat kėlė baisų triukšmą, todėl Lovellas dabar įtaria draugą pakartojus šį pokštą. Tačiau Haise‘as rimtai pažvelgia į Lovellą ir papurto galvą.

Deguonis teka iš erdvėlaivio

Tuo pat metu suskamba pavojaus signalas astronautų ausinėse. Sunerimęs Swigertas patikrina valdymo pultą ir mato, kad dega raudona įspėjamoji lemputė. Slėgis viename deguonies bake krenta, o įgulos modulyje silpsta srovė – konstatuoja Swigertas. „Na, Hjustonai, turime bėdą“, – praneša jis per radiją. „Prašome pakartoti“, – pasigirsta iš Hjustono.

„Hjustonai, mes turime bėdą. Sektoriuje B nutrūko elektros srovė“, – patikslina Lovellas. „Supratau, Sektoriuje B nutrūko elektros srovė, – atsako skrydžio vadovas iš Hjustono ir po nedidelės pauzės priduria: – Gerai, 13-asis, palaukite truputį. Mes patikrinsim.“ Kol technikai Hjustone stengiasi išsiaiškinti, kas atsitiko, astronautai bando įvertinti nuostolius.

Kažkas labai blogai, tai aišku – vienas iš dviejų variklių modulio deguonies bakų yra tuščias, iš kito teka, o du iš trijų kuro elementų nebeveikia dėl deguonies stygiaus. Viskas erdvėlaivyje – nuo matavimo prietaisų iki kompiuterio – naudoja elektros energiją, ją gamina variklių modulyje esantys kuro elementai, o saugumo taisyklės leidžia nutūpti Mėnulyje tik tada, kai veikia visi elementai.

Pirmą akimirką astronautus apima apmaudas, tačiau greitai jie suvokia, kad bus didžiulė laimė, jeigu jie apskritai pasieks Žemę. Kiekvieną minutę krizė sunkėja, įgulai niekada neteko susidurti su tiek daug gedimų vienu metu: variklių modulio valdymo raketos taip pat neveikia, o vienintelis aktyvus kuro elementas praranda įtampą. 

Net blogiausiame scenarijuje, kuriam astronautai rengėsi treniruotėse, nebuvo numatyta tokia katastrofiška padėtis. Ir ne imitatoriuje, o tikrame erdvėlaivyje, kuris lekia Mėnulio link. Po sprogimo „Apollo 13“ pradėjo siūbuoti, ir Lovellas, desperatiškai bandydamas stabilizuoti erdvėlaivį, žvilgteli per mažąjį iliuminatorių.

Jis pastebi, kad iš variklių modulio šono kažkas rūksta lyg cigaretės dūmai ryškioje šviesoje. „Panašu, kad kažkas teka lauk iš erdvėlaivio. Kažkas teka į kosmosą“, – praneša jis valdymo centrui.

Lovellas ir jo kolegos nedrįsta spėti, kas atsitiko, o ir kas iš tų spėlionių. Jiems terūpi viena – kad variklių modulis sugadintas ir kad tik laiko klausimas, kada „Odisėjas“ nebeturės nei elektros, nei deguonies.

Astronautai negali atlikti U formos manevro ir pasukti Žemės link. Net jeigu paaiškėtų, kad varikliai vis dėlto nepažeisti, neužtektų elektros energijos manevruoti. „Apollo 13“ turi toliau skrieti Mėnulio link, apskrieti lanku aplink jį ir pasukti atgal į Žemę. Klausimas, ar astronautai apskritai galės taip ilgai išgyventi. Praėjus pusantros valandos po sprogimo, NASA pateikia atsarginį planą: „Mes manome, kad Mėnulio modulis galėtų būti gelbėjimosi valtis“, – pranešama iš Hjustono.

Tik atskyrus variklių modulį nuo „Odisėjo“, trys astronautai rimtai suvokia, kad sprogimas sunaikino visą vieno modulio pusę.

Kovodami su laiku, astronautai paleidžia Mėnulio modulio „Aquarius“ sistemas. Ši procedūra paprastai trunka dvi valandas, tačiau dabar sutrumpinama iki kelių minučių.

Įgula perkelia visas atsargas į „Aquarius“ ir tuoj po vidurnakčio, pirmadienį, liepos 13 d., praėjus beveik trims valandoms nuo sprogimo, Lovellas surinka Swigertui per tunelį: „Uždaryk jį.“ Swigertas išjungia elektros srovę „Odisėjuje“. Reikia taupyti elektros energiją nusileidimui. Dabar astronautai įlenda į ankštą „Aquarius“ kabiną, tai vienintelė gerai veikianti saugi vieta „Apollo 13“ erdvėlaivyje.

Astronautams įsižiebia vilties kibirkštis

NASA prarado tris puikius vyrus, galvoja dauguma darbuotojų, vėlyvą naktį susirinkusių Hjustono valdymo centre. Tačiau niekas neparodo savo niūrių minčių ir nuojautų.

Visi pluša palinkę virš knygų, popierių, schemų bei skaičiavimo mašinų ir mėgina rasti būdą, kaip „Apollo 13“ galėtų sugrįžti namo. Paaiškėja, kad drąsiu manevru astronautai gali nukreipti erdvėlaivį į tokią orbitą, kurioje Mėnulio traukos laukas sugautų aparatą ir apsukęs aplink Mėnulį nusviestų atgal į Žemę.

Kad patektų į šią orbitą, o vėliau iš jos išskristų, „Apollo 13“ turi keletą kartų pakeisti kursą. Tam astronautai turi kelis kartus įjungti Mėnulio modulio tūpimo variklį. Pirmas manevras turi būti atliktas antradienio rytą 2 valandą 40 minučių, kitas – tos pačios dienos vakarą 20 valandą 40 minučių. Toks įsakymas astronautams nuskamba iš valdymo centro. Hjustonas nusprendžia nepasakoti apie riziką – jeigu planas nepavyktų, erdvėlaivis praskristų tūkstančius kilometrų į šoną pro Žemę ir jam būtų lemta amžinai sukti ratus tuščiame kosmose. Likus kelioms minutėms iki pirmojo kurso pakeitimo Lovellas, Haise‘as ir Swigertas net sulaiko kvapą. Išgirdus raketos variklio triukšmą ir kompiuteriui 21 sekunde vėliau nei planuota vėl variklį išjungus, pirmą kartą po sprogimo jiems įsižiebia vilties kibirkštis. „Apollo 13“ skrenda tinkamu kursu, atrodo, blogiausia jau praėjo.

Tą patį vakarą pusę septynių „Apollo 13“ apskrieja apie Mėnulį, ir astronautai akimirką pamiršta įvykusią nelaimę. Prisispaudę prie iliuminatorių jie žiūri į Saulės nušviestą kraterių nusėtą kraštovaizdį, slenkantį 250 kilometrų po jais. Swigertas ir Haise‘as sužavėti spragsi savo fotoaparatais.

„Jeigu mes neįjungsime variklio, niekada neišryškinsite savo nuotraukų“, – savo kolegoms primena Lovellas. „Nesinervink, Jimai. Tu jau čia buvai anksčiau, o mes nebuvome“, – prieštarauja Haise‘as. Lovellas gailisi paleidęs kandžią pastabą ir pradeda rodyti tas vietas, kurias matė 1968 metais, kai „Apollo 8“ atliko pirmą pilotuojamąjį skrydį aplink Mėnulį.

Kai Mėnulis pamažu lieka už erdvėlaivio, vyrai pasirengia dar kartą įjungti „Aquarius“ raketos variklį – iš dalies tam, kad pakoreguotų kursą, iš dalies tam, kad padidintų greitį. Valdymo centro skaičiavimais, šitaip kelionė namo sutrumpėtų nuo keturių dienų iki pustrečios, o tai būtų didelis laimėjimas, nes tokioje kelionėje net nedidelė paklaida gali reikšti gyvenimą arba mirtį.

Be dvidešimt minučių devintą valandą vakaro Lovellas paspaudžia variklio įjungimo mygtuką ir iškart praneša per radiją:   „Variklis veikia.“  (angl. „We‘re burning“). Dar kartą nuotaika erdvėlaivyje pakyla, dabar viskas vyksta kaip numatyta. Užuot tolę nuo Žemės, kaip kad anksčiau, dabar „Apollo 13“ astronautai kiekvieną sekundę artėja jos link.

Džiaugsmo įkarštyje Fredą Haise‘ą pradeda kankinti nuojauta, kad jis kažką pražiopsojo. Kaip Mėnulio modulio pilotas jis pažįsta „Aquarius“ kaip nuluptą, gali išvardyti visų erdvėlaivio komponentų pavadinimus ir tiksliai žino, kiek deguonies, vandens ir elektros jiems dar likę.

Mintyse jis suskaičiavo, kad įgulai deguonies užtektų aštuonioms–dešimčiai dienų – tai daugiau negu reikia kelionei namo.

 Elektros taip pat turėtų nepritrūkti – visiškai įkrautos „Aquarius“ baterijos gali veikti dvi paras, o išjungus visus išgyvenimui nebūtinus prietaisus, elektros sąnaudas dar galima sumažinti. Taigi „Aquarius“ gali veikti keturias penkias paras.

Reikia akylai stebėti vandenį, galvoja Haise‘as ir pasiruošia tam, kad vandenį reikės normuoti. Oras! Štai ką prisimena Haise‘as. Oras kabinoje gali tapti didžiausiu priešu. Cheminių filtrų, valančių iš oro anglies dvideginį, užtenka tik parą ir tik dviem žmonėms – t. y. jie skirti dviejų astronautų apsilankymui Mėnulyje, o ne trims žmonėms ir kelioms paroms.

Be naujų filtrų astronautai pamažu uždus savo pačių iškvėpuotame ore. Ir nors įgulos modulyje yra daugybė filtrų, jų forma netinka apvaliems „Aquarius“ vamzdžiams.

Astronautai pasigamina filtro adapterį

Haise‘ui palengvėjo, kai sužinojo, jog kontrolės centro inžinieriai jau numatė šią grėsmę ir rado sprendimą. Trečiadienio rytą Hjustonas praneša, kokių daiktų astronautams prireiks, kad pasigamintų filtrų.

Pirmiausia jie turį padaryti keturkampę dėžę, į kurią tilptų filtrai iš „Odisėjo“. Tai būtų tam tikras adapteris. „Tai nesudėtinga, primena lėktuvo modeliuko konstravimą. Turėtumėte gauti daiktą, panašų į pašto dėžutę“, – sako Joe Kerwinas, vienas iš valdymo centro Žemėje darbuotojų. Astronautams suradus reikalingas dalis, Kerwinas pradeda aiškinti darbo eigą. Taupant elektrą vaizdo transliacija išjungta, todėl bendrauti tenka per radiją, ir Kerwinas turi pasitelkti visus savo pedagoginius gebėjimus, kad astronautai suprastų, ką turi padaryti. „Dabar paimkite lipnios juostos ir atkirpkite du 90 centimetrų, arba maždaug rankos ilgio, gabalėlius, o paskui padarykite du dirželius dėželei suveržti“, – nuosekliai vadovauja Kerwinas.

Per valandą Lovellui ir Swigertui pavyksta pasidaryti dvi „pašto dėžutes“. Kai Haise‘as prijungia vieną prie oro valymo sistemos, anglies dvideginio lygis akimirksniu nukrenta iki normalaus. Nejučia jis nusišypso. Štai aplinkui prikimšta techninės įrangos už milijonus dolerių. Tačiau gyvybei išgelbėti kur kas vertingesnis pasirodo popierinis žinyno viršelis, keli plastikiniai  maišai, rulonas lipnios juostos ir pora kojinių.

Visas pasaulis stebi „Apollo“ likimą

Hjustone darbuotojai pluša pamainomis rūpindamiesi, kad astronautai saugiai grįžtų namo. Sukviesti ekspertai iš visų JAV, daugybėje įstaigų visą parą dega šviesos. Ne vien tik NASA, bet ir viso pasaulio dėmesys šiomis dienomis ir valandomis nukreiptas į trijulę erdvėlaivyje. Nuo Tokijo iki Toronto, nuo Bankoko iki Berlyno – visuose laikraščiuose mirga nerimastingos antraštės, o radijo ir televizijos programos reguliariai nutraukiamos ir pranešamos paskutinės naujienos iš kosmoso. Priešais dešimttūkstantinę minią Romoje popiežius Paulius VI meldžiasi, kad astronautai sugrįžtų namo gyvi, o Indijoje į religinę šventę susirenka šimtai tūkstančių piligrimų pasimelsti už nelaimės ištiktus kosmoso keliautojus.

„Apollo 13“ ne tik netapo dar viena pastaba istorijos paraštėse, kaip kapitonas Lovellas prognozavo prieš kelionę, bet virto drama, sujaudinusia visą pasaulį. Vis dėlto, nors visi susirūpinę klausėsi naujienų, niekas negalėjo įsivaizduoti, kokia padėtis iš tikrųjų buvo sugadintame kosminiame laive.

Niekas normaliai neveikia, vyrai turi nuolat improvizuoti, negana to, išjungta šiluma, todėl tenka ištverti nežmonišką šaltį, besiskverbiantį iki kaulų smegenų. Įgulos modulis, kurį įgula dabar naudoja tik kaip miegamąjį – „antrojo aukšto miegamasis“ (upstairs bedroom), jų žodžiais, – yra tiesiog ledinis, jo sienomis, langais ir prietaisų skydu žliaugia susikondensavusi drėgmė. Taip šalta ir drėgna, kad dantys kalena, o astronautai beveik negali pailsėti – kai jiems galiausiai pavyksta užsnūsti, pamiegoti tenka daugiausia dvi tris valandas. Virtuvėje laikomas maistas taip pat gana smarkiai įšalęs, o kai Lovellas atsineša keletą dešrelių, pastebi, kad jos beveik ledinės. „Odisėjas“ jau ne miegamasis, o šaldytuvas, patvirtina astronautai, maudamiesi dar po vieną porą ilgų apatinių kelnių.

Swigertas ypač dreba nuo šalčio, nes peršlapo ir sušalo pėdas įmynęs „Odisėjuje“  į balą vandens, ištekėjusio iš geriamojo vandens rezervuaro. Nors jis trina ir spaudo pėdas, jam niekaip nepavyksta jų sušildyti. Vis dėlto jo nelaimė atrodo mažesnė nei Fredo Haise‘o – šis kenčia nuo nemalonaus šlapimtakių uždegimo. Po sprogimo astronautai nebegalėjo naudotis sistema, pašalinančia šlapimą iš laivo į kosmosą, todėl beveik tris dienas šlapinosi į visus maišelius ir indelius, kurių sugebėjo prisirinkti „Odisėjuje“. Kai astronautai būna labai užsiėmę, jie šlapinasi į tam skirtą maišelį savo skafandruose, todėl kartais net kelias valandas jie bemaž mirksta savo pačių šlapime. Kaip tik šitaip Fredas Haise‘as ir susirgo – šlapindamasis jis kenčia be galo didelius skausmus, o nuo karščiavimo jaučiasi visiškai išsekęs.

Valandoms bėgant, šaltis iš įgulos modulio atslenka ir į Mėnulio modulį „Aquarius“, ketvirtadienio popietę temperatūra jame jau nukrenta iki penkių laipsnių. Įkandin šalčio didėja ir drėgmė, visus paviršius padengia plonas rasos lašelių sluoksnis. Astronautai turi su skudurėliu sausinti prietaisus, kad apskritai matytų, ką jie rodo.

Astronautai svarsto, ar drėgmė nepadarė žalos elektros įrangai. Nėra jokios abejonės, kad drėgmė įsismelkė į prietaisų pultą – ir šiame, ir įgulos modulyje.

Mėnulio modulis „Aquarius“ yra jų gelbėjimosi valtis ir iki šiol jis veikė nepriekaištingai, tačiau „Odisėjas“ turės juos saugiai nuleisti į Žemę. Jei jame perdegtų elektros prietaisai, pasekmės būtų katastrofiškos.

Astronautai stumia šalin nemalonias mintis ir susiglaudę stengiasi sušilti, laukdami naujienų iš Hjustono. Valdymo centras baigia rengti veiksmų planą, juo vadovaudamiesi astronautai pažadintų „Odisėją“ iš letargo miego ir parengtų rytojaus kelionei Žemės atmosferoje.

Jei parengti planą užtruks, astronautams liks mažiau laiko išsistudijuoti veiksmus, nuo kurių priklauso jų gyvybė. Ketvirtadienio vakarą per radiją galiausiai pasigirsta vieno iš skrydžio vadovų balsas.

Jis iškart griebia jautį už ragų: „Labas, „Aquarius“, ar girdite mane? Leiskite man pradėti nuo pradžių.“ Savo planą jis dėstė ištisas dvi valandas, smulkiai išaiškino, ką reikia įjungti valdymo pulte ir ką paspausti kompiuterio klaviatūroje, o baigdamas patikino, kad atsarginė įgula išbandys veiksmus imitatoriuose. „Regis, numatėme visus netikėtumus“, – sako skrydžio vadovas. „Tikiuosi, – atsako Swigertas. – Nes rytoj jau egzaminas.“

Hjustonas negali matyti „Odisėjo“

„Paleisk“, – sako Lovellas, ir Swigertas paspaudžia mygtuką. Variklių modulis su trenksmu atsiskiria, ir Lovellas nustėrsta matydamas per langą, kaip sugadintas modulis lekia pro šalį. „Trūksta vienos modulio pusės! Pažvelkit pro langą!“ – šaukia jis susijaudinęs. Šoniniame skyde žiojėja skylė, jis susprogęs. Šiurpus vaizdas.

Žado netekę astronautai skuba fotografuoti sprogimo padarinius – jie nesitikėjo, kad nuostoliai bus tokie dideli. Kai variklių modulis sumažėja iki taškelio tolumoje, vyrai „Odisėjuje“ įjungia tūpti skirtus kuro elementus ir vėl atgaivina erdvėlaivį. Visos sistemos veikia nepriekaištingai, tad įgula lengviau atsikvepia.

Maždaug devintą dešimtą ryto astronautai perkelia visus nereikalingus prietaisus į „Aquarius“. Tuomet atjungia savo ištikimąjį Mėnulio modulį ir paleidžia į kosmosą. „Viso gero, „Aquarius“, dėkojame tau“, – girdėti Lovello, Haise‘o ir Swigerto atsisveikinimas.

Po trijų valandų gulėdami savo sėdynėse, tvirtai prisisegę ir pasirengę paskutiniam kelionės etapui, jie pastebi, kaip kosmoso tamsa pamažu užleidžia vietą švelniai Žemės šviesai. Po kelių akimirkų „Odisėjas“ įlekia į atmosferą ir skrieja tiesiai Ramiojo vandenyno link.

Tuo metu NASA darbuotojai, astronautų šeimos ir milijonai televizijos žiūrovų visame pasaulyje sėdi įsitempę ant kėdžių kraštelių. Keletą minučių radijo ryšys su erdvėlaiviu nutrūksta, o valdymo centras įnirtingai bando susisiekti su astronautais. „Odisėjau, Hjustonas. Mes pasirengę“, – kartoja Joe Kerwinas Žemėje. Atrodo, laikas visiškai sustojo, kiekviena sekundė kaip amžinybė – ir astronautams, ir Žemėje laukiantiems žmonėms. Juolab kad kamuoja nežinia, ar gerai veikia nusileidimo parašiutų automatinio leidimo prietaisai.

Kol kas reikalai nekokie – gelbėjimo laive „USS Iwo Jima“ įtaisytos televizijos kameros veltui ieško danguje mažo kūgio formos erdvėlaivio. Kai 12 valandą 7 minutės jis staiga išnyra pro debesis, visas pasaulis plyšta iš džiaugsmo.

 Netrukus „Apollo 13“ nukrenta į vandenyną netoli Samoa, maždaug už šešių kilometrų nuo gelbėjimo laivo. Sausakimšame valdymo centre Hjustone po akimirkos į orą pakyla dūmai iš visų cigarų, kurie buvo išdalyti šia proga; astronautai tuo metu turi tenkintis iškvėpuotu sušalusiu oru.

Kai narai pagaliau atidaro erdvėlaivio liuką, plūsteli palaiminga atogrąžų šiluma, o Lovellas, Haise‘as ir Swigertas godžiai įkvepia gaivaus jūros ir Žemės oro.

„Gražus nusileidimas į skaičiai mėlyną jūrą pasakiškai gražioje planetoje“, – taip Lovellas pavadina savo grįžimą į Žemę. Tai sėkmingiausias nusileidimas „Apollo“ programos istorijoje. Po daugelio mėnesių NASA išsiaiškina, kad deguonies rezervuaras sprogo dėl dviejų laidų trumpojo jungimo. Nors ekspedicija susiklostė išties dramatiškai, NASA ją vadina „sėkminga nesėkme“. Vis dėlto dėl šio įvykio pasitikėjimas kosminių skrydžių projektais gerokai pašlijo.

JAV prezidentas Richardas Nixonas priima šiuos tris astronautus kaip didvyrius, kurie, nepaisydami visų sunkumų, gyvi grįžo namo.

Nuo kitos ekspedicijos priklausys  „Apollo” programos ateitis, todėl ji negali nepasisekti. Taigi, kai 1971 metų sausio 31 dieną „Apollo 14“ programos astronautai gulėdami „Saturnas 5“ raketos viršuje laukia starto, visa atsakomybė dėl tolesnio Mėnulio tyrinėjimo gula ant jų pečių.