Naujais projektais siekiama atkurti pasaulio mangroves

Atogrąžų mangrovių miškai mažėja tuomet, kai jų mums labiausiai reikia. Jos yra geriausia apsauga nuo ciklonų ir cunamių. Šie unikalūs miškai būtini gyvūnams ir milijonams žmonių. Vykdoma keletas mangrovių išsaugojimo projektų, tačiau jie lenktyniauja su laiku.

Martina trumpam liaujasi lupusi manijokų šaknis ir užtikrintai žengia pajūrio takeliu iš mažo mangrovių miško. Iš medžio kamiene padarytos įpjovos ji pasiima šiek tiek sulos – pasak jos, žievės ekstraktu galima efektyviai gydyti uždegimą.

Martina – viena iš milijonų žmonių, gyvenančių greta mangrovių. Šių žmonių pragyvenimas visiškai priklauso nuo mangrovių, iš kurių jie gauna beveik viską. Kitas kai kurių gyventojų pajamų šaltinis – jūros dumblių auginimas ir prekyba jais.

100 m sveikų mangrovių juosta gali sulaikyti 90 % cunamio energijos. Panamos Boko del Toro provincijoje esantis mangrovių miškas vis dar puikios būklės.

Į rytus nuo Nikaragvos esančioje Ramos saloje Martina gyvena jau 65 metus. Ji yra viena iš čia gyvenančių 1000 grynakraujų rama genties indėnų, besistengiančių išsaugoti savo kultūrą.

„Keletą kartų per metus nuplaukiu į miestą parduoti vaisių, džiovintų žuvų ir austų kilimų. Už gautus pinigus nusiperku druskos, cukraus ir miltų. Be to, turiu keletą mango medžių, kurių vaisius mainau su kitais salos gyventojais į daržoves.“

Mangrovės rama indėnams ir daugeliui kitų yra ne tik pragyvenimo šaltinis. Jos taip pat saugo nuo cunamių ir tropinių audrų, kurių šiais laikais vis daugėja. Svarbu, kad šie medžiai saugo dideles pakrančių teritorijas nuo gamtos stichijų. Ekspertų skaičiavimais, 2004 m. cunamis Indijos vandenyne nusinešė kur kas daugiau gyvybių nei buvo būtina vien todėl, kad daugelyje vietų, pavyzdžiui, Indonezijoje, išnaikinti mangrovių miškai. Nuotraukose iš palydovų matomas glaudus ryšys tarp labiausiai nukentėjusių vietų ir vietovių, kur išnaikintos mangrovės – taip nutiko ir šiaurinėje Sumatros dalyje esančios Ačeho provincijos pagrindiniame mieste Banda Ačehe, kur dėl cunamio sužalota 300 000 žmonių, o 170 000 žuvo. Miestą supantis kraštovaizdis visiškai plokščias. Kelių kilometrų pakrantės teritorijose mangrovės buvo išnaikintos, kad būtų daugiau vietos namams ir krevečių fermoms.

Rytinėje Nikaragvos pakrantėje mangrovių plotai tebedidėja. Jie nukentėjo nuo paskutinio uragano, tačiau išliko ir greitai atsinaujina.

Išprievartauk ir pabėk

Deja, pasaulinės tendencijos panašesnės į situaciją Indonezijoje. Pasak JAV geologijos žvalgybos agentūros (U.S. Geological Survey, USGS) tyrimo, kuris atliktas su NASA palydovais, bendras mangrovių miškų plotas siekia 137 760 kv. km.

Iki tyrimo mokslininkai tikėjosi, kad mangrovėmis apaugusi apie 170 000 kv. km  teritorija. Iš naujausių duomenų matyti, kad šie miškai per pastaruosius 200 metų sumažėjo beveik perpus, o miškai ir toliau naikinami. Kasmet netenkama apie 2–8 % mangrovių miškų, šis rodiklis Azijoje siekia 15 %, t. y. viršija atogrąžų miškų naikinimo mastus.

„Manoma, kad 1980–2000 m. buvo sunaikinta 35 % mangrovių miškų, o tai turėjo įtakos pakrantėse gyvenančioms bendruomenėms, kurioms mangrovių miškai buvo kaip apsauginiai barjerai nuo gamtos stichijų, pavyzdžiui, uraganų ir cunamių“, – teigia daktaras Chandra Giri iš USGS.

Yra keletas priežasčių, kodėl mangrovės visame pasaulyje kenčia. Praeityje jų miškai buvo laikomi neįžengiamomis ir maliarijos uodų knibždančiomis pelkėmis, kurių vietiniai būtų mielai atsikratę. Vėliau miškai buvo naikinami, kad atsirastų daugiau vietos miestams ir pramonei. Daug kur, ne tik Azijoje, buvusius mangrovių miškus pakeitė uostai ir viešbučiai. Tai itin akivaizdu mieste-valstybėje Singapūre, pastatytame ant nusausinto ir išnaikinto mangrovių miško. Be to, XX a. 7-ajame dešimtmetyje ėmė kurtis krevečių fermos. Iš pradžių nekenksmingi atrodę tvenkiniai netrukus ėmė kelti didžiausią pavojų mangrovėms. Fermeriai naikina miškus, kasa gilias duobes ir ten įkurdina krevečių fermas. Joms tiekiamas vanduo iš aplinkinio miško.

Pelnas didžiulis, tačiau neįrengta jokių valymo įrenginių, tad per kelerius metus krevečių išmatos sudarė bakterijų pilną baltą sluoksnį. Todėl fermeriams reikia naikinti dar daugiau mangrovių miškų teritorijų, o nusekintos vietos paliekamos likimo valiai. Mirusios jos dešimtmečius nebetinka laukams, žolei ir mangrovėms. Šis metodas žinomas kaip „išprievartauk ir pabėk“.

Šiandien 150 000 kv. km pasaulio pakrančių teritorijų paverstos krevečių ūkiais, tačiau nuo šios ūkio šakos kenčia dar didesnės teritorijos. Reiškinys atsirado Azijoje, ypač Tailande, Filipinuose, Vietname ir Indonezijoje. Nuo tada krevečių ūkiai paplito į Centrinę Ameriką ir Afriką. Azijoje krevečių pramonė sukuria 10 milijardų dolerių metinių pajamų.

Ten, kur gyvena krevetės, dingsta žuvys. 75 % koraliniuose rifuose ir vandenynuose sugaunamų žuvų savo gyvenimą pradėjo ten, kur jas saugojo mangrovės. Mokslininkai apskaičiavo, kad dėl kiekvieno hektaro sunaikinamų mangrovių miškų kasmet netenkama vienos tonos žuvų.

Laimei, pasaulyje auga supratimas apie būtinybę saugoti mangroves. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija 2011-uosius paskelbė tarptautiniais miškų metais, o organizacijos miškų išteklių vertinimo koordinatorė Mette Wilkie skatina sodinti mangroves.

Kaimiečiams tebegresia pavojus

Visame pasaulyje pristatoma projektų, kurių didžiąją dalį inicijavo Raudonasis Kryžius. Ne tik Indonezijoje, kur mangrovių poreikis itin išryškėjo po 2004 m. cunamio. 30 km į pietus nuo Banda Ačeho Sumatroje, beveik visiškai sugriautoje teritorijoje, Japonijos Raudonasis Kryžius finansavo medžių sodinimo projektą, pradėtą 2007 m. pabaigoje. Planuojama pasodinti 1,2 milijono mangrovių.

Panašus projektas vykdomas netoli žemės drebėjimo epicentro dar 300 km į pietus. Pakrantėse pranyko beveik visi kaimai. Net daugiau kaip du kilometrus nuo kranto nutolusiame Tenomo mieste cunamis upe aukštyn atnešė tiek vandens, kad susidarė intakas, ir buvo sugriauti beveik visi pastatai. Iki cunamio mieste gyveno 12 000 žmonių, tačiau dauguma žuvo. Panašiai nutiko ir daugeliui mažesnių kaimelių. Tai neturi pasikartoti.

Rizofora yra viena labiausiai paplitusių mangrovių rūšių. Balio saloje per atoslūgį sodinami nauji medžiai.

„Mes didiname natūralią pakrančių apsaugą: visų pirma, kuriame pažangius pylimus iš palmių lentų, jie gali atlaikyti žemės drebėjimus, ko negalima pasakyti apie cementinius pylimus. Iškart už jų supilsime aukštus žemės pylimus su dideles šaknų sistemas turinčiomis įvairiomis žolėmis. Tuomet pasodinsime mangrovių. Visa tai kartu sustabdys vandenį“, – aiškina Harunas, vadovavęs keliems Raudonojo Kryžiaus projektams teritorijoje.

Vis dėlto kai kur žmonės pamokos neišmoko. Ačeho provincijoje dauguma namų atstatyti tokie pat, kokie buvo prieš cunamį – pavojaus teritorijoje arti kranto. Be to, čia pastangos atkurti mangrovių miškus yra visiškai kitokios. Nepavykus laiku pasodinti medžių, kitas cunamis turbūt bus toks pat pragaištingas.

Visi žino, kad miškas juos apsaugos. Profesorius Toyohiko Miyagi iš Japonijos Tohoku Gakuino universiteto ištyrė santykį tarp cunamių ir sveikų mangrovių bei koralinių rifų dydžio.

Už vienos valandos kelio jūra nuo Sumatros miesto Banda Ačeho esančioje Vė saloje 20 000 gyventojų liko gyvi būtent dėl koralinių rifų. Žuvo tik 12 žmonių.

„Įrodėme, kad mangrovių miškai gali užkirsti kelią nelaimėms“, – teigia Toyohiko Miyagi. Jo skaičiavimais, Ačeho provincijoje buvo galima išgelbėti daugiau kaip 80 000 gyventojų, jei nebūtų buvę sunaikintos mangrovės.

Mangrovės saugo ne tik nuo cunamių. 1960 m. Bangladešui smogęs galingas ciklonas pareikalavo tik kelių tūkstančių aukų. Tačiau, kai 1970 m. pakrantes nusiaubė panašus ciklonas, žuvo mažiausiai 225 000 žmonių, kadangi tuomet buvo sunaikinta didžioji dalis mangrovių miškų regione.

Kitose Bangladešo teritorijose didžioji dalis mangrovių išsaugota – ypač Sundarbane, kur plyti didžiausia mangrovėmis apaugusi teritorija pasaulyje, užimanti 4110 kv. km. Du trečdaliai jos yra Bangladeše, o likusi dalis – Indijoje. Ten miškų kirtimas nepasiekė didelio masto, tad Sundarbanas išliko daugiau ar mažiau to paties dydžio. Čia esama kitokių grėsmių: aplinkos tyrinėtojas Gurmeetas Singhas ir jo komanda iš Jawaharlal Nehru universiteto Naujajame Delyje (Indija) nagrinėja klimato pokyčių padarinius. Grupė stebi, kaip mangrovių gynybinės savybės kenčia nuo didėjančios temperatūros.

„Himalajuose tirpsta ledynai. Polaidžio vanduo atsiduria Sundarbane ir pakeičia druskos ir mineralų pusiausvyrą deltoje. Dėl to kelios mangrovių rūšys netenka lapų“, – aiškina Gurmeetas Singhas.

Ekologijos pokyčiai taip pat kenkia laukiniams gyvūnams. Dėl jų daug Bengalijos tigrų, kurių paskutiniai dideli gyvenamieji plotai driekiasi Sundarbane, traukiasi, nes pagrindinis jų maisto šaltinis – Indijos elniai – taip pat palieka pakrantes.

Nelikus išorinės apsaugos, tigrus lengviau pastebėti brakonieriams. O šiems plėšrūnams priartėjus prie kaimų, kur daug žmonių pragyvena iš mangrovėse surinkto medaus, konfliktas tarp gyvūnų ir žmonių didėja. Laukiniai gyvūnai, t. y. ne tik tigrai, yra svarbi Sundarbano ekologinio turizmo dalis. Šis turizmas duoda tiesioginę naudą vietiniams.

Sodinimas – pinigai

Kaip ir Bangladešas, Filipinai, o ypač Vietnamas, kenčia nuo galingų ciklonų. Abiejose šalyse sunaikinti dideli mangrovių plotai, tačiau jos pirmosios ėmė sodinti galybę naujų mangrovių.

Per 30 metų laikotarpį nuo 1970 iki 2000 m. sunaikinta daugiau kaip du trečdaliai mangrovių Vietname. 2005 m. buvo likę tik 1500 kv. km, o gyventojai padarinius pajuto itin sumažėjus pagautų svarbių žuvų kiekiui. Tačiau Žemės ūkio ministerija ėmėsi ambicingo plano iki 2013 m. mangrovių plotą padidinti iki 4500 kv. km. Didelėje Mekongo deltoje pietinėje šalies dalyje vykdoma daug sodinimo projektų, ten auga 70 % Vietnamo mangrovių, be to, sodinama ir rytinėje pakrantėje.

Tyrimai rodo, kad sodinimas atsiperka net finansiškai – sumažėja pylimų išlaikymo sąnaudos ir padidėja pajamos iš žuvininkystės. Pavyzdžiui, Vietnamo Raudonasis Kryžius nuo 1994 m. pasirūpino 120 kv. km mangrovių atsodinimu rytinėje pakrantėje. Projektas kainavo daugiau kaip 2,7 mln. litų, o sutaupyta 19 mln. litų pylimams išlaikyti. Be to, įdarbinta apie 8000 šeimų. Visų pirma, žmonės užsidirbo pinigų, sodindami mangroves, dabar atsodintoje mangrovių giraitėje gali sugauti daug vėžiagyvių, o koraliniame rife – žuvų.

Sodinti mangroves ne visada lengva. Ekspertai konkrečioms vietovėms turi parinkti tinkamas rūšis, be to, medžius reikia tinkamai sodinti. Tinkamiausia vieta – sūrokas vanduo šiek tiek aukščiau jūros lygio, kur dėl potvynio medžiai mažiau nei trečdalį laiko bus po vandeniu. Geriausių rezultatų sulaukiama, kai miškai sodinami netoli kaimų ir kiek įmanoma labiau įtraukiami vietiniai gyventojai.

Taip buvo Sebu saloje Filipinuose. Liloano provincijoje, sodinant mangroves ir atkuriant miškus, dalyvavo moksleiviai, kariuomenė ir „Rotary“ klubai.

Kitose šalies vietose viskas vyko ne taip sklandžiai: planuojant trūko kruopštumo ir išgyveno tik 10–20 % pasodintų augalų.

„Sodintojai nesuprato mangrovių biologinių poreikių ir sodinukus sodino medžiams netinkamose jūros užliejamose dumblėtose ir smėlingose seklumose arba jūržolių pievose. Kai kuriose šių vietovių netinkamos maisto medžiagos, kitose – sodinukai kenčia nuo galingų vėjų ir srovių“, – aiškina Maricar Samson iš Filipinų universiteto.

Kai kur Filipinuose pernelyg arti vienas kito susodinti sodinukai beveik nužudė vienas kitą kovodami dėl šviesos ir maisto medžiagų.

Įdarbinti moksleiviai

Sebu naujosios mangrovių giraitės klesti. Vietovę neseniai nusiaubė stipri audra, mažosios mangrovės atrodo šiek tiek nukentėjusios, tačiau išgyvens. Gyventojai jomis gerai rūpinasi. Drauge su vietinės mokyklos moksleiviais vienas projekto vadovas neseniai miške surinko plastiką ir šiukšles.Mangrovių miško atsodinimas prasidėjo 2006 m., pasodinta 5000 nedidelių sodinukų. „Mažėjantis pagaunamų žuvų kiekis privertė mus imtis veiksmų“, – teigia meras Vincentas Frasco.

Per artimiausius metus Sebu planuojama pasodinti vieną milijoną mangrovių, o Vincentas Frasco vardija pranašumus: „Žmonės, namai ir laukai apsaugoti, tad žuvys pamažu grįžta.“ Nikaragvoje žuvų ir kitų gyvūnų dar daug. Grįždama iš pasivaikščiojimo, Martina sugauna keletą krabų, parenka lapų naminiams gyvūnams ir prisirenka malkų krosniai. Paklausta, kodėl čia gyvena viena, ji atsako: „Čia ramu, o mangrovės duoda man visko, ko reikia.“