Nauja ekosistema per rekordinį laiką

XIX a. pradžioje britų kariniam jūrų laivynui prireikė bazės Atlanto vandenyne. Dangun Žengimo sala buvo kaip sykis tinkamoje vietoje, tačiau ji buvo sausa ir netinkama gyventi. Šį keblumą įveikė botanikas Josephas D. Hookeris. Tikriausiai įkvėptas artimo draugo Charleso Darwino, jis atgabeno viso pasaulio augalų ir žaibiškai sukūrė gajų, vešlų pasaulėlį.

1836 metų liepos 19-ąją Charlesas Darwinas, plaukdamas aplink pasaulį „Beagle“ laivu, išsilaipino mažoje vulkaninės kilmės Dangun Žengimo saloje – už 1536 kilometrų nuo Afrikos ir 2048 kilometrų nuo Pietų Amerikos krantų. Vaizdas, atsivėręs prieš jį, susižavėjimo nesukėlė. Salelė buvo be galo sausa, ją dengė juodi lavos laukai ir nuolat čaižė sausi Pietų Afrikos vėjai. Jei kiek ir palydavo, drėgmė kaipmat išgaruodavo.

Šitaip Dangun Žengimo sala atrodė ketvirtą XIX a. dešimtmetį – vien vulkaninė uoliena ir skurdi augalija.

 Į Dangun Žengimo salą Darwinas nebegrįžo, tačiau, jei būtų apsilankęs po kelių dešimtmečių, būtų išvydęs ją apžėlusią gėlėmis, krūmais ir medžiais – vešliais tolimų kraštų bambukais, bananmedžiais, eukaliptais ir spygliuočiais.

 Nykiąją salą pakeitė anglų botanikas Josephas D. Hookeris, artimiausias ir patikimiausias Charleso Darwino bičiulis. Grįždamas į Angliją iš ekspedicijos Antarktidoje, Hookeris 1843 metais apsilankė Dangun Žengimo saloje ir sužinojo, kad Karališkasis karinis jūrų laivynas labai norėtų ją naudoti kaip bazę, nes salelės padėtis Atlanto viduryje strategiškai labai patogi.

 Jūrų laivynas domėjosi Dangun Žengimo sala nuo 1815-ųjų, kai pralaimėjęs Vaterlo mūšį Napoleonas I buvo ištremtas į Šv. Elenos salą, esančią už 1127 kilometrų. Šv. Elenos sala – artimiausia apgyvendinta teritorija, todėl norėdamas greitai sureaguoti, jei būtų mėginta išlaisvinti Napoleoną, Karališkasis karinis jūrų laivynas Dangun Žengimo saloje įkūrė bazę ir ją pavadino akmenine fregata „HMS Ascencion“.

 Kaip vulkaninėje saloje sulaikyti vandenį

 Kad Dangun Žengimo sala būtų patrauklesnė, Hookeris išrado ir pirmą kartą pasaulyje praktiškai pritaikė vadinamąjį teraformavimą, tai yra kraštovaizdį pakeitė taip, kad ilgainiui sala tapo tinkama gyventi.

 1844 metais Hookeris pranešė Karališkajam kariniam jūrų laivynui, kad Dangun Žengimo sala, jo nuomone, tinka eksperimentui, jį atlikus lis dažniau ir lietaus vanduo greitai neišgaruos. Hookeris sumanė į salą atgabenti įvairių europinių ir atogrąžų medžių bei augalų ir laiške Karališkajam kariniam jūrų laivynui pridėjo išsamų siūlomų augalų sąrašą. Laivynui projektas labai patiko, ir 1847-aisiais jį buvo pradėta įgyvendinti. Atvežtiems augalams ir medžiams sodinti bei prižiūrėti buvo įdarbintas sodininkas.

 Darbo sodininkui netrūko. Nuo 1847 iki 1850 metų naujų augalų ir medžių į Dangun Žengimo salą atplaukdavo kas mėnesį. Nuo 1850-ųjų – du sykius per metus: lapkritį iš Anglijos, o gegužę – iš Pietų Afrikos. Pagrindinis projekto centras buvo Anglijos Kewo mieste įsikūręs Karališkasis botanikos sodas, jam vadovavo Josepho D. Hookerio tėvas Williamas D. Hookeris, o nuo 1865-ųjų – pats Josephas.

  Karališkasis botanikos sodas buvo puikus projekto partneris. Jame buvo tūkstančiai sėklų ir augalų iš įvairiausių pasaulio kraštų, kai kurie atgabenti paties Josepho D. Hookerio. Yra išlikę į Dangun Žengimo salą išplukdytų sėklų, augalų ir medžių sąrašai. Pavyzdžiui, 1847-ųjų spalį išsiųsta 700 pakuočių daugiamečių augalų sėklų, o po mėnesio – bambukų, įvairių rūšių žolių, eukaliptų, agavų, alavijų, plikųjų bugenvilijų ir figų sėklų. 1858 metų gegužę Dangun Žengimo salos sodininkas gavo kiparisų, budlėjų krūmų, rausvųjų katarantų ir pandanų siuntą iš Keiptauno.

 Naujieji augalai ir medžiai suvešėjo. 1850-aisiais, siekiant užsiauginti pašaro salos arkliams ir karvėms, buvo pasėta dygiakrūmių, per dešimtmetį jų prižėlė kone visas hektaras. 1859 metų spalio 24 dieną Karališkajam botanikos sodui atsiųstoje ataskaitoje rašoma apie Dangun Žengimo saloje užderėjusius juoduosius šilkmedžius, kvapiųjų šventmedžių gyvatvores, dešimties metrų aukščio palmes, žydinčias kvapiąsias brugmansijas, gervuoges ir gvajavas. Kiek tiksliai medžių ir augalų buvo pasodinta saloje – nežinoma, tačiau 1875 metais rašytame laiške minima ne mažiau kaip penki tūkstančiai.

Jei Hookeris saloje apsilankytų mūsų laikais, tikriausiai jį patį nustebintų eksperimento sėkmė.

 Rūko miškas ant kalno

 Hookerio planas pavyko, ir po kelių dešimtmečių aukščiausia salos vieta Žaliasis Kalnas buvo apžėlęs vadinamuoju rūko mišku. Tokius miškus apkloja žemi debesys, krūmų ir medžių lapai bei kamienai sulaiko debesų drėgmę, galiausiai vanduo nulaša ant žemės. Rūko miškai auga vidutinio, paatogražių ir atogražų klimato juostose daugelyje žemės vietų, tačiau tik aukščiau kaip 500 metrų virš jūros lygio, kur yra augalijos ir susidaro žemi debesys.

 Apželdinus 860 metrų aukščio Žaliąjį Kalną, Dangun Žengimo sala atitiko visus tris kriterijus. Vandenyno pakrantėje susiformuoja žemų debesų virtinės, jas per salą neša vėjai iš Afrikos, o Žaliąjį Kalną dengiantys augalai sugeria debesų drėgmę. Šitaip plikos uolos su pavieniais paparčiais tapo žalia oaze.

 Vis dėlto ne viskas vyko sklandžiai. Pirma, į salą atsitiktinai buvo atgabenta daug nepageidaujamų augalų – arba supainiojus sėklas, arba su žemėmis, kuriose buvo laikomos augalų šaknys, – taip nutinka visiems sodininkams. Viena iš problemų – itin sparčiai plintanti afrikietiška žolė Ennaepogon cenchroides. Ją apnaikinti padeda tik arkliai ir asilai. 1958 metais saloje apsilankęs biologas Ericas Duffey išsamiausioje iki tol ataskaitoje mini, kad šios rūšies žolė išplito beveik po visą salą, ja užžėlė net keli geriamojo vandens šaltiniai. 

Iš vandenyno atplaukiantys debesys apkloja salos viršukalnę – Žaliąjį Kalną, o ant jo augantys medžiai sugeria debesų drėgmę.

 Kitą problemą – atvežtinių augalų poveikį vietinei florai – prabėgus keleriems metams nuo projekto pradžios nurodė pats Josephas D. Hookeris. 1847 metais Dangun Žengimo sala buvo sausa ir nyki, tačiau šiek tiek augalijos joje buvo, pvz., tik jai būdingų paparčių ir samanų rūšių. Viena paparčių rūšis laikyta išnykusia, ją paskutinįsyk matė Ericas Duffey 1958 metais, tačiau 2010-ųjų vasarą ji vėl buvo aptikta. Vis dėlto buvo atskirtos specialios salos vietos, kuriose saugomi ir sodinami autentiški salos augalai.

 Nors paparčiai išnyko, nepaneigsime, kad Hookerio pradėtas Dangun Žengimo salos teraformavimo projektas labai pavyko. Ilgą laiką manyta, kad nauja ekosistema formuojasi kelis tūkstančius metų, tačiau šioje atokioje salelėje Atlanto viduryje ji susiformavo tik per pusantro šimtmečio.